Kristina Sabaliauskaitė atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną

Kristina Sabaliauskaitė (g. 1974 m. Vilniuje) – rašytoja, dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė. 1994–2005 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kur  pasirinko dailės istorijos  (LDK Baroko studijų) specializaciją, 2005 m. VDA apgynė daktaro disertaciją "Danieliaus Schultzo tapybos kūrinių atributavimo problemos". Stažavosi Varšuvos Meno istorijos Institute ir Londono Warburgo institute. Nuo 2002 dirba Londone dienraščio „Lietuvos rytas“ užsienio korespondente.

2008 m. debiutavo istoriniu romanu „Silva rerum“, tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu „literatūros įvykiu“ Lietuvoje. Tais pačiais metais gavo Jurgos Ivanauskaitės premiją, o po metų romanas „Silva rerum“ išrinktas lietuviška Metų knyga, įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. 2010 m. romanas „Silva rerum“ kritikų oficialiai įvardintas viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų. 2011 m. pasirodė „Silva rerum II“, septynių laidų susilaukęs pirmosios knygos tęsinys apie 1707–1710 Didįjį marą, tapęs perkamiausia metų knyga.

2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota „Šv. Kristoforu“ „Už Vilniaus atspindžius literatūroje“. 2012 m. romanas „Silva rerum II“ išrinktas lietuviška Metų knyga. Tais pačiais metais pasirodė  apsakymų ir novelių rinkinys "Danielius Dalba & kitos istorijos".

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Nesu dar tokio garbaus amžiaus, kad galėčiau retrospektyviai apžvelgti savo gyvenimą ir įvertinti, kas, pompastiškai kalbant, buvo mano pašaukimas. Dabar tegaliu kalbėti apie ligšiolinį profesinį, kūrybinį kelią: man pasisekė, kad mano studijos ir visi sukaupti įgūdžiai pasitarnauja skirtingais gyvenimo etapais. Kol kol kas nesu patyrusi sukimosi uždarame rate jausmo, niekada nesijaučiau ne savo vietoje, neįgyvendinusi savęs – galbūt todėl, kad nuo  aštuoniolikos metų daug ir sunkiai dirbau, ir net iš beviltiškiausių situacijų stengiausi ko nors išmokti. Kol kas kelyje pasitaikė ir neeiliniai įvykiai, ir nepaprasti žmonės, ir galimybė pažinti nuostabiausius pasaulio dalykus, tad negaliu skųstis. Tačiau suprantu, kad dar gali nutikti visko – juokauju, kad “ niekada neišsižadėk ubago lazdos“. Na, bet juk tokios galimybės neturėtų išsižadėti joks protingas žmogus.

Abejonė, tam tikras nepasitikėjimas jėgomis – būtini palydovai. Kuo daugiau žinai, tuo didesnės nepažintos erdvės atsiveria. Tai – nuolankumą, bet ne bejėgiškumą įkvepianti patirtis. Savo ribotumo įsisąmoninimas yra būtina intelektualinio tobulėjimo sąlyga – tik tokiu būdu gali siekti jį įveikti. Jei manaisi žinąs viską... na, tokius galima tik užjausti.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Mano šeima. Jiems esu dėkinga už vaikystėje supusią aplinką, kurioje knygos, meno albumai, muziejai ir kelionės buvo svarbiau už varganus sovietinio „komforto“ atributus. Gražių santykių pavyzdys, bukų stereotipų, fanatizmo ir ksenofobijos nebuvimas, įdiegta lygiaverčio lyčių bendravimo samprata – tik vėliau, subrendusi, supratau, kad visa tai, anaiptol nėra duotybės, savaime suprantami dalykai, todėl už juos savo šeimai esu be galo dėkinga.

Vėliau Vilniaus dailės akademijoje džiaugiausi, kad teko mokytis iš meno ir kultūros istorijos, filosofijos, literatūros mokslo svarbiausiųjų, kurie ten dėstė. Pavardžių sąrašas būtų labai ilgas, bet jei ne jie, įžiebę meilę tekstui, vaizdui, istorijai ir mokslui, tikrai nebūčiau parašiusi savo kūrinių. Man apskritai labai pasisekė, kad ir vėliau, Europoje, turėjau daug tiesioginių mokytojo-mokinio santykių, kurie be galo praturtino, suteikė daug platesnę perspektyvą.

 Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Jei esi smalsus, alkanas gyvenimo ir turi užaštrintus pojūčius, įkvėpti gali net paprasčiausi dalykai... Kai brandinu kokio teksto idėją, daug tiriu, mintyse renku detalių, vaizdų, skambesių „juodraštį“, į kurį patenka ne vien konvencionalaus grožio dalykai. Antai paskutinė mano knyga, „Danielius Dalba...“ yra parašyta etniniais ir socialiniais dialektais, tad tyrinėjau ir jų netaisyklingus sąskambius. Kuriant ją įkvėpė ne tik gimtasis Vilnius (nuo jo niekur nepabėgu), bet taip pat ir žmogiškųjų ydų stebėjimas – kasdienio pavydo ir gyvenimo su įsisenėjusia pagieža, galios mentaliteto apraiškų studijos gali būti ne mažiau įkvepiančios ir tapybiškos kuriant personažų portretus. Mėgstu chiaroscuro principą ne vien dailėje, bet ir rašydama. Naraciniuose menuose, literatūroje ir kine mane įkvepia tie kūriniai, kuriuose puikiai įvaldytas istorijos pasakojimo, tempo  menas; kuriuose jaučiamas negailestingas autoriaus priekabumas pačiam sau, iš išminties ir įspūdžių turtingo gyvenimo kylantis teksto gyvybingumas ir pagarba skaitytojo intelektui.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Jog jums neįmanomas joks bendras vardiklis ar epitetas – nesate masė, esate atskiri žmonės. Juos ir matau, o ne „jaunimą“. Tarp „jūsų“ yra visokių – ir šunis kankinančių „marozų“ su augalo IQ ir pasiutligės agresija, ir šviesių, apdovanotų gera širdimi ir neeiliniais talentais. Jūs nesate „jaunimas“, jūs esate atskiri „aš“. Visuomet tai atminkite ir nepasiduokite bandos jausmui – kartais galima ir nejausti jokio bendrybės jausmo su savo bendraamžiais.Tai tik reiškia, jog nori pats ieškoti savo kelio ir mąstyti savo galva.

Džiaugiuosi, kad, būdami Europos Sąjungoje, turite kur kas geresnes galimybes nei mano karta studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose. Naudokitės tuo. Gyvenate nepalyginamai saugesniais, ramesniais, turtingesniais laikais – mano paauglystė ir studentavimas sutapo su tankais gatvėse, rekrūtus gaudančia priešo kariuomene, blokados nepritekliais, pradiniu Laukinių Rytų kapitalizmu.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

 IT, kaip ir visi žmogiškieji išradimai, kaip ir Prometėjo ugnis, visuomet turi du pavidalus: šildantį, kuriantį ir  - deginantį, naikinantį. Sumanaus žmogaus rankose jos palengvina gyvenimą ir sutaupo laiko, kvailio ir tinginio – bukina, žlugdo kūrybingumą. Netikiu nei „vikipediniu išsilavinimu“, nei „gūglinamąja žurnalistika“.

 Socialiniai tinklai patys savaime nėra nei gėris, nei blogis, viskas priklauso nuo to, kam juos naudosi.  Atrodo, kad dabar visus galima skirstyti į tris grupes. Į tuos, kurie dokumentuoja visus savo gyvenimo aspektus ir jais dalijasi, kad ir kokie nereikšmingi jie būtų. Į tuos, kurie gyvena tokius gyvenimus, kuriuos iš tiesų vertėtų dokumentuoti, bet to nedaro. Ir į likusius – į tuos, kurie nei dokumentuoja savo gyvenimus, nei tie jų gyvenimai ypatingai verti dokumentuoti. Tikrai nepriklausau pirmajai grupei.Tiesiog gyvenu. Man smagiausia būti neprisijungus, nes nesu aparatas.Jeigu pradėčiau nuolatos fiksuoti ir krauti į socialinius tinklus savo gyvenimo įdomybes, nuodėmes, atostogas, perskaitytas knygas ir pamatytus dalykus, man tiesiog nebeliktų laiko visa tai iš tikrųjų daryti...  Tokiu atveju vienas iš dviejų: arba gyveni, arba įklimpęs į nuolatinę savistabą rūpiniesi atnaujinti savo statusą. Neturiu kantrybės nei noro būti savo pačios ekspozicijos kuratore, ir juolab nesu tokia tuščia, jog įsivaizduočiau, kad mano kasdienės banalybės, pusryčių lėkštė ar batų raišteliai nupleškinti su „Instagram“ gali būti kam nors įdomūs. O mano įdomieji gyvenimo momentai yra pernelyg kontroversiški ar intymūs, kad jais su kuo nors dalinčiausi. Tad naudojant asmeniškai, „feisbukai“ tėra pasauliniai begalinės vienatvės tinklai, kuriuose apimti panikos „atrodyti“, bet ne „būti“ it įsipainiojusios žuvys spurda  patys save iš kasdienybės vandens ištraukę žmonės.

 Tuo tarpu jei ieškote ne draugų, o bendraminčių ar auditorijos – socialinis tinklas gali būti puiki priemonė. Muzikuojate, rašote, fotografuojate, tapote, ką nors organizuojate, steigiate verslą ir norite savo darbo rezultatus patikrinti, pateikti juos kitų įvertinimui, informuoti – tai puikus ir neįpareigojantis būdas skleisti žinią.

 Socialinis tinklas iš esmės tai ir yra: tinklas. Jūsų teisė pasirinkti kaip jį naudosite: ar būsite žuvis, ar žvejys.

 Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

 Arūnas Sverdiolas jūsų gimnazijos klausimynui atsakė taip, kad geriau net nesuformuluočiau: „Tik savimi pačia besirūpinanti, narciziška tapatybė yra niekinga. Ko nors verta tapatybė susidaro siekiant ne jos pačios, o kitų, didingų tikslų, kiek senoviškai sakant – gėrio, grožio ir tiesos.“ Tad man geriausia tapatybė – darbo, kūrybos, kasdienių pastangų kokybė, o ne mojavimas trispalvėmis. Tapatybė – tai pavardė prie rezultato, dėl kurio negėda. Ir nebūtinai - lietuviška, nebūtinai - lietuviškai. Miłoszas  ir Mickiewiczius rašę lenkiškai ir prancūziškasis Romain Gary, kupinas kartėliu persunktos meilės vaikystės Vilniui, man yra labiau ir tapatesnė Lietuva, negu koks nors primityvokai, be humanistinės išliekamosios vertės rašęs tautinis ideologas. Kovo 11-ąją su trispalvėm, Gedimino stulpais ir ksenofobiniais šūkiais žygiuojantys nacistai man yra ne Lietuva ir ne tauta, o Lietuvos gėda ir pasityčiojimas iš istorinio daugelio Lietuvos tautų sambūvio bei koktus tolimas žydšaudžių aidas. Būna nuoširdžiai gėda dėl iškreiptai suvokiamos lietuviškosios tapatybės priešiškų grimasų ir tuomet, kai lietuviu save laikančiam, už Lietuvą mūšiuose šimtmečius kraują liejusių ir ją kūrusių patriotų ainiui Motiejui Radvilai (Maciejui Radziwiłłui), siekiančiam neprarasti ryšio su Lietuva ir atvykusiam į protėvių palaikų perlaidojimo ceremoniją, pasakoma: „tik, jei galite, prašome, nešnekėkite lenkiškai; jau geriau tada angliškai“.

Tokios agresyvios, deklaratyvios tapatybės, siekiančios kitus atmesti, pažeminti, atskirti – nesupratau ir nesuprasiu, nes ne palyginti neseniai sukurptas etnolingvistinis uždarumas ir didžiulių Lietuvos praeities laikotarpių atmetimas, o susikalbėjimas, dialogas, pažinimas man yra vertybė; man lietuviškoji tapatybė – ne atmetančioji, o prijungiančioji, ieškančioji dvasiškai praturtinančių kultūrinių sąsąjų. Istoriškai ji visuomet buvo daugiatautė, tolerantiška, mišri – gal todėl ir tokia gyvybinga, sukūrusi nuostabių dalykų. Tokiai Lietuvai ir jaučiuosi ištikima.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Pradėkim nuo mandagumo. Jei pirmąkart matomas asmuo elgiasi chamiškai, yra atžarus – tikimybė, kad su juo norėsiu pratęsti bendravimą, yra labai nedidelė. Vėliau, su žmogumi bendraujant esmingai – jo vidinė šerdis: padorumas, garbės supratimas, falšo nebuvimas. Iš čia, iš bendrų vertybių atpažinimo, garbingumo suvokimo ir pasitikėjimo, kyla ypatinga žmogiškojo lojalumo vienas kitam atmaina, kuri išlieka net tuomet, kai išblėsta meilė ar aistros, išsivadėja bičiulystė ar išsiskiria keliai. Tai – žinojimas, jog su tuo žmogumi niekada nepasielgsi negarbingai: net ir tuomet, kai jo nebemylėsi ar jis nebebus tavo draugas, jis niekada netaps tavo priešu. O net likimo valia taptų priešu, jam visuomet išsaugosi nemeluotą pagarbą. Tas lojalumas tarp panašiai mąstančių ir jaučiančių žmonių yra man didelė vertybė.

 Kokie yra Jūsų ryškiarusi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Iš vaikystės – turbūt kelionė į Sankt Peterburgą su tėvais, šešerių. Ermitažas su prisukamu mechaniniu povu, Peterhofo fontanai, Vasaros sodas. Baisiai nusiminiau ir apsiverkiau, kad buvo uždaryta Britų tapybos salė Ermitaže – juk važiavau pasižiūrėti į Gainsborough! Operos ir Baleto teatro spektakliai - gyvenome netoliese, tad  mačiau juos visus. Sovietinė mokykla ir aš nebuvome gera pora, todėl visi tie vienuolika metų tarp jos sienų atsiminimuose yra tik kažkokia pilka, niūri drebutiena. Geriausiai pamenu palengvėjimo jausmą, kai vidurinę baigiau, nors laikai buvo sunkūs. Tada ir prasidėjo gyvenimas, ir visos įdomybės – teko ir stažuotis Ermitaže, ir dirbti su Gainsborough paveikslais Londone...

Beje, į savo mokyklą grįžau praėjusių metų rudenį – vyko klasiokų susitikimas, ir buvome priblokšti, kaip viskas neatpažįstamai pasikeitę tuose kažkada nykiuose koridoriuose. Šviesios spalvos, gėlės, švaručiai tualetai su uždaromis kabinomis, veidrodis koridoriuje. Bet labiausiai pradžiugino moksleivių fotografijų paroda ant sienų – įspūdžiai iš kelionių po Barseloną, Paryžių, Veneciją... Mano mokyklos metais visa tai – skaičiuojant ir žmogaus orumo nežeminantį tualetą, nes kabinos anuomet buvo atviros ir su skyle tarp „pėdučių“ – buvo iš fantastikos srities. Tas vizitas po daugelio metų mokykloje man tapo geriausia Nepriklausomos Lietuvos ir elementaraus grįžimo į žmonišką, civilizuotą europiečio gyvenimą, su elementariu privatumu, švara, tvarka, šviesa ir laisve keliauti po pasaulį, iliustracija. Tikiuosi, kad tos mokyklinės erdvės turinys pasikeitė geryn kaip ir jos kevalas.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik   atsitiktinumų grandinę?

Jei žemiškajame gyvenime individas neturi pasirinkimo laisvės – vadinasi, yra vergas ar kalinys, kad ir kokia teorija ar demagogija šis faktas bebūtų užmaskuotas. Juk ši – pasirinkimo laisvės, žmogiškosios apsisprendimo valios – prielaida yra pamatinė Vakarų pasaulio ir krikščionybės sąlyga, pradedant nuo įvykių rojaus sode ir Adomo dilemos „ragauti ar neragauti?“

Pasaulio  jūsų antrajame klausime pagoniškai nesusiaurinčiau iki „gamtos“: visaapimančio dieviškojo plano, išankstinės nulemties problema kankina pasaulio išminčius ir filosofus  jau daugelį šimtmečių. Nors nesu išminčius, atsakymo į šį klausimą ieškau ir aš – „Silva rerum II” yra ne tik pasakojimas apie negandų kupiną XVIII a. pradžią Lietuvoje, bet ir tam tikra improvizacija šia tema ir Barucho Spinozos predestinacijos teorijos teiginiais.

 Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

 Pradėkime nuo to, kad neišpažįstu jokios religijos, bet užaugau krikščioniškoje tradicijoje, pripažįstu ir gerbiu tą, kuris šioje tradicijoje vadinamas „filosofų Dievu“. Gyvenime esu patyrusi kelias dideles nelaimes ir nevilties akimirkas, kuriose nevalingai ėmiau melsti Jo pagalbos. Prisimindama jas, dabar dažnai paprasčiausiai mintyse padėkoju už kiekvieną dieną, kurią aš ir mano mylimi žmonės praleidome sveiki, gyvi ir be didelių bėdų.

Pagalvojusi apie tuos, kurie šios kasdienės dovanos negavo, stengiuosi pagal galimybes jiems padėti. Manau, kad geriausiai tikėjimas yra įrodomas darbais, o mūsų aukštyn kreipiamų maldų, prašymų ir priekaištų lavinoje, kartais dera tiesiog sustoti ir padėkoti už tai, ką gavai gera, nepriimant to kaip savaime suprantamo dalyko.