Ku­ku­tis bu­vo lais­viau­sias lie­tu­vis

Pa­tei­kia­me iš­trau­kų iš po­kal­bių su M. Mar­ti­nai­čiu, pub­li­kuo­tų „Šiau­lių kraš­te“. Min­tys iš­sa­ky­tos in­ter­viu me­tu, su­si­ti­ki­muo­se Šiau­lių uni­ver­si­te­to LXXXVII „Teks­tų skai­ty­muo­se“, Bend­ruo­me­nės na­muo­se.

Apie šian­die­nos Lie­tu­vą

– Di­de­lis vals­ty­bės, val­džios ir žmo­gaus nea­ti­ti­ki­mas. Val­džia ati­trū­ku­si nuo žmo­nių, tvar­ko sa­vo rei­ka­lus. Vals­ty­bę sa­vi­na­si (ar­ba nu­sa­vi­na) po­li­ti­kai, par­ti­jos. Vals­ty­bė nau­do­ja­ma tam, kad pra­tur­tė­tų, ke­liau­tų, gau­tų ge­rus at­ly­gi­ni­mus.

Ir kuo to­liau, tuo la­biau šie trys kom­po­nen­tai iš­de­ri­na­mi. Atot­rū­kis tarp val­džios ir žmo­gaus, tarp val­džios ir kul­tū­ros... Val­džio­je be­veik nė­ra hu­ma­ni­ta­rų. Ne­rei­ka­lin­gi to­kie, kaip aš, ku­rie svai­čio­ja, kal­ba, mąs­to...

Kul­tū­ri­nis mąs­ty­mas ne­be­sup­ran­ta­mas.

Man at­ro­do, kiau­ra ta mū­sų Lie­tu­va yra. Ją ga­li pe­rei­ti ša­lys ir iš vie­nos, ir ki­tos pu­sės. Lie­tu­va pri­me­na liep­tą, til­tą. Mes pa­tys su­tin­ka­me, kad per mus pe­rei­tų.

Kas šian­dien vyks­ta? Pi­la­si kal­ti­ni­mai, teis­mai. Pa­tys silp­ni­na­me vals­ty­bę. Kas da­ro­si? Vi­sais su­kel­tas ne­pa­si­ti­kė­ji­mas, iš­sky­rus gais­ri­nin­kus.

Vi­sa ma­si­nė są­mo­nė yra už­ter­šia­ma. „Jie vi­si to­kie“, – sa­ko­ma. Kai „vi­si to­kie“, atei­na „ne to­kie“. Atei­na ki­ti ir pa­da­ro sa­vo tvar­ką, kaip 1940-ai­siais.

At­si­ran­da psi­cho­lo­gi­nė, tei­si­nė, kul­tū­ri­nė tuš­tu­ma. Į tą va­kuu­mą ver­žia­si tie, kas yra ša­lia.

Esa­me ant la­bai pa­vo­jin­go liep­to.

Apie in­te­li­gen­ti­ją

– Vie­nas ži­no­mas mi­nis­te­ri­jos pa­rei­gū­nas yra pa­sa­kęs: „Kul­tū­ra yra vers­las, švie­ti­mas yra vers­las.“ Nė­ra ką ir sa­ky­ti. Pi­ni­gi­niai, pre­ky­bi­niai san­ty­kiai per­ke­lia­mi į kul­tū­rą.

Eli­tas da­bar yra mar­gi­na­lai, pa­raš­tė­se. Išs­tum­ti iš vie­šu­mos. Kur da­bar pa­ma­ty­si tik­rą me­ni­nin­ką, ra­šy­to­ją, kul­tū­ros vei­kė­ją, tu­rin­tį sa­vo lai­dą, kaip Va­ka­ruo­se?

At­vi­rai kal­bant, šian­dien kar­tais he­ro­ji­zuo­ja­mi pa­šle­mė­kai.

Apie už­da­ro­mas mo­kyk­las

– Bai­giau ma­žy­tę mo­kyk­lą. Mū­sų kla­sė­je bu­vo sep­ty­ni mo­ki­niai. Mo­ky­to­jai – še­ši. Mes la­bai daug ga­vo­me iš mo­ky­to­jų, nes mo­ky­to­jai ma­tė kiek­vie­ną iš mū­sų.

Bet kai tris­de­šimt mo­ki­nių į kla­sę su­grū­da­mi tar­si į ko­lū­kį, nei mo­ki­nys, nei mo­ky­to­jas nie­ko ne­be­ma­to.

San­ty­kis, ry­šys su mo­ky­to­ju yra daug svar­biau nei ge­ras pa­žy­mys. Už­da­rius mo­kyk­lą, šis šil­tas ry­šys nu­trau­kia­mas.

Mo­kyk­la da­ro­si at­šiau­ri, pra­si­de­da pa­ty­čios. Da­bar­ti­nė mo­kyk­la tam­pa fab­ri­ku: atė­jo, išė­jo. Šis me­cha­ni­nis mo­ky­to­jo-mo­ki­nio atė­ji­mas yra pra­žū­tin­gas vi­sai švie­ti­mo sis­te­mai.

Da­bar iš kai­mo, iš ma­žų mies­te­lių iš­va­ro­mas mo­ky­to­jas – iš­va­ro­mas in­te­li­gen­tas.

Šian­dien mo­ky­to­jas nu­ver­ti­namas, jis pri­ly­gi­na­mas san­tech­ni­kui ar me­cha­ni­kui.

Už­da­ro­mos kai­mų mo­kyk­lė­lės yra nu­si­kal­ti­mas Lie­tu­vai, tau­tai, kul­tū­rai.

At­ro­do, kad į val­džią atė­jo be­raš­čiai, ku­rie ne­sup­ran­ta, kas yra mo­ky­to­jas, mo­ki­nys, mo­kyk­la. Kiek­vie­na už­da­ry­ta mo­kyk­la yra moks­lo, švie­ti­mo pra­ra­di­mas.

Apie kai­mą

– To­kio gy­ve­ni­mo, ko­kį už­ra­šiau au­to­biog­ra­fi­nė­je kny­go­je „Mes gy­ve­no­me“, jau nė­ra. Tai – tra­di­ci­nio, ag­ra­ri­nio kai­mo gy­ve­ni­mas, pa­pro­čiai, ku­rie mies­tuo­se nie­ka­da ne­pri­gis. Aš at­si­dū­riau tarp dvie­jų gy­ve­ni­mų. Anas gy­ve­ni­mas yra ma­no at­min­ty­je, jį gy­ve­nu ra­šy­da­mas, sap­nuo­da­mas. Be­veik nie­ka­da ne­sap­nuo­ju da­bar­ties.

Tą ki­tą gy­ve­ni­mą rei­kia iš­mok­ti gy­ven­ti. Aš tur­būt neiš­mok­siu.

Kas da­bar Lie­tu­vo­je ma­to­te kai­mą? Ne­bė­ra jo. Da­bar kai­mą kei­čia ūki­nin­kas, tu­rin­tis daug že­mės, tech­ni­kos. Jam ne­rei­kia kai­mo, ten esan­čių žmo­nių.

Anks­čiau pir­mo­ji pa­gal­ba bu­vo kai­mas. Gais­ras – at­lėks su ki­bi­rais ge­sin­ti. Su­sir­go – ateis į pa­gal­bą. Bu­vo tam tik­ra glo­bos sis­te­ma.

Kur aš gi­miau ir au­gau, bu­vo du di­de­li kai­mai. Da­bar nie­ko ab­so­liu­čiai nė­ra.

La­bai skaus­min­gas pe­rė­ji­mas iš vie­nos kul­tū­ros į ki­tą. Tai te­ko pa­tir­ti ma­no kar­tai.

Ki­ti san­ty­kiai, ki­ti ry­šiai. Tiek bu­vo gi­mi­nių – vi­sas kai­mas. Kur jie da­bar?

Daik­tas ei­da­vo per ke­lias kar­tas. Kul­tu­vė, stak­lės, net ba­tai iš tė­vo pe­rei­da­vo vai­kams, anū­kams. Su daik­tu bu­vo per­duo­da­ma tam tik­ra in­for­ma­ci­ja, elg­se­na, pri­si­mi­ni­mai.

Kas lie­ka da­bar iš san­ty­kių su mi­ru­siais? Nie­ko. Pe­čius da­bar sta­to­me – ant­ka­pius di­džiau­sius, kad kom­pen­suo­tu­me pra­ra­di­mą.

Apie emig­ra­ci­ją

– Di­de­lė bė­da, kad ne­su­ge­ba­me pa­si­nau­do­ti in­te­lek­tua­lais, iš­si­la­vi­nu­siais žmo­nė­mis. Iš­va­žiuo­ja gy­dy­to­jai, moks­li­nin­kai. Vals­ty­bė ne­pa­da­ro vie­tos sa­vo žmo­nėms. In­te­lek­to nu­te­kė­ji­mas yra la­bai dra­ma­tiš­kas, jis at­si­lieps Lie­tu­vai.

Pa­žiū­riu į ko­le­gų ra­šy­to­jų šei­mas, vai­kus. Vie­nas ki­tas Lie­tu­vo­je li­kęs. Daug kas Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Ame­ri­ko­je. Iš­si­moks­li­nę, iš kul­tū­rin­gų šei­mų.

Ačiū Die­vui, ma­no vai­kai kol kas ne­pa­li­ko ma­nęs.

Apie kal­bą

– Vie­šu­mos kal­ba yra ne­pap­ras­tai nu­skur­du­si. Biu­rok­ra­tų kal­ba, po­li­ti­kų kal­ba. Ji gra­ma­tiš­kai tai­syk­lin­ga, bet tie pa­tys žo­džiai kar­to­ja­si įsta­ty­muo­se, Bau­džia­ma­ja­me ko­dek­se, Kons­ti­tu­ci­jo­je. Šne­kė­da­mie­si tar­pu­sa­vy­je žmo­nės bū­ti­nai pa­nau­dos „iš­šū­kis“ ar „erd­vė“.

Kal­bos biu­rok­ra­ti­za­vi­mas yra pa­vo­jin­gas. Ši­tos kal­bos – be ga­lo daug: te­le­vi­zi­jo­je, ra­di­ju­je, laik­raš­ty­je. Vie­šą­ją erd­vę yra už­gro­bę po­li­ti­kai.

Iš vie­šu­mos nyks­ta li­te­ra­tū­ros, me­ni­nė kal­ba. Trau­kia­si į už­ri­bius, pa­ša­lius. Ko­mu­ni­ka­vi­mas vyks­ta per įstai­gas, po­pie­rius, pi­ni­gus.

Apie ei­lė­raš­tį „Tu nu­megzk man, ma­ma, ke­lią“

– Bū­na, kad ei­lė­raš­tis il­gam iš­lie­ka ne tik kny­go­se, bet ir at­min­ty. Ki­tą kar­tą at­ro­do, jog ge­rai pa­ra­šai, o ei­lė­raš­tis lie­ka ne­ži­no­mas, skai­ty­to­jai pa­si­ren­ka ki­tą.

Bū­na, kad pa­ts au­to­rius ne­sup­ran­ta sa­vo ei­lė­raš­čių. Aš ir­gi šio ei­lė­raš­čio ne­sup­ra­tau. Ir ne­sup­ra­tau, ko­dėl jis skai­ty­to­jams pa­tin­ka. Iš pra­džių man ir­gi sa­kė, jog ei­lė­raš­tis – ne­sup­ran­ta­mas: kaip ga­li­ma nu­megz­ti ke­lią ir juo pa­rei­ti?

Vie­na­me va­ka­re man la­bai gra­žiai paaiš­ki­no: ne­bė­ra ke­lių, ku­riais bū­tų ga­li­ma pa­rei­ti. Vie­ni yra Si­bi­re, ki­ti – miš­kuo­se. Lie­ka tik toks ke­lias: nu­megz­tas mo­ti­nos min­ty­se – grįž­ti tiems, ku­rie kaž­kur to­li.

Apie Ku­ku­tį

- Keis­ti da­ly­kai at­si­ran­da iš nie­ko. Kai ku­rie vei­kė­jai yra kul­tū­ro­je, tau­to­sa­ko­je, pa­pro­čiuo­se. Vie­nu me­tu la­bai su­si­do­mė­jau tau­to­sa­ka, et­ni­ne kul­tū­ra, pa­sa­ko­mis. Iš to at­si­ra­do toks keis­tas vei­kė­jas, pri­si­me­nan­tis kai ku­riuos keis­tus žmo­nes iš vai­kys­tės.

Bu­vo mo­men­tas, kuo­met tei­sy­bę te­ko sa­ky­ti ap­si­me­tus kvai­liu, o pro­tin­gas ne­ga­lė­jo to pa­sa­ky­ti. Ku­ku­tis, kai jį ra­šiau, bu­vo pa­ts lais­viau­sia­sis lie­tu­vis, vis­kas jam bu­vo ga­li­ma, jis praė­jo per cen­zū­ras, pir­ma­sis pe­rė­jo So­vie­tų Są­jun­gos sie­ną, be kliu­vi­nio pa­si­ro­dė Šve­di­jo­je. Jis – la­biau­siai ver­čia­mas į ki­tas kal­bas: kal­ba dau­gy­be kal­bų, ko­kių aš ne­mo­ku.

Ku­ku­tis pa­sa­kė ir iš­ny­ko. Tai – mis­ti­nis sak­mių vei­kė­jas, įvei­kian­tis gy­ve­ni­mo ir mir­ties ri­bas.

Man kar­tais gė­da, kai ma­ne pa­va­di­na kla­si­ku. Bu­vau jau­nas, drą­sus poe­tas ir stai­ga kla­si­ku ta­pau. Atė­jo lai­kas, ka­da kū­ry­bą pra­dė­jo skai­ty­ti vai­kai. Ir gal tik vai­kai – mo­kyk­lo­je. Su­si­da­ro poe­to įvaiz­dis, ku­rio ne­pa­kei­si. Aš bu­vau, esu ir, ko ge­ro, bū­siu „Ku­ku­čio ba­la­džių“ au­to­rius. Ką be­da­ry­čiau, ką be­ra­šy­čiau. Mus taip su­po­ra­vo, kad aš nie­kaip ne­ga­liu nuo Ku­ku­čio at­si­pa­lai­duo­ti.