Lelijos riešinėse
Vilija Ridikienė riešines megzti ir karoliukus verti ant siūlų pradėjo prieš penkerius metus. Pirmąją parodą surengė su savo mokytoja Rita Riauke, iš jos išmokusi šio Mažojoje Lietuvoje paplitusio papuošalų meno.
"Čia yra kaip matematika - suskaičiuoti raštus iš kelių spalvų, lengviau yra megzti vienos spalvos. Būdingiausia yra juoda spalva, prie jos lengviausia priderinti kitas drabužių detales. Tai gražu ir šilta. Riešinių raštus nusižiūriu knygose, bet nesinori kopijuoti, bandau įdėti dar ką nors savito. Mėgstu visokias spalvas, kokių tik turiu siūlų. Riešinių reikia Klaipėdos krašto ir Aukštaitijos folkloro kolektyvams, tačiau jie dažniausiai patys jas mezga", - sakė Vilija, pirmoji ėmusi kurti riešines iš lino. Sakė, linas nelengvai paklūsta, kietas siūlas, paskausta rankas. Tad jos vyras Algirdas ir žavisi kruopščiu, ilgai trunkančiu žmonos darbu, ir gailisi jos. O ir augalinių motyvų kitų mezgėjų darbuose ne taip daug. Svečiai iš užsienio vertina autentiškus mezginius, jų išvežta net į Japoniją. Riešinėmis puošėsi skandinavai, estai ir latviai, tik skiriasi raštai ir spalvos. Galimybių yra daug, moteris norėtų numegzti stilizuotas, labai ilgas riešines, vestuvėms - baltas. Ji yra numezgusi tokių gražmenų ir kūdikiams, kuriems mamos jais apauna ir kojas. Sako, kad parodas dažniausiai rengia su vyru.
Ko kiti meistrai nedaro
"Esu žvejys, tai daugiausia laiko praleidžiu gamtoje, Nemune esu pagavęs 11 kilogramų lydeką, didelių sterkų. Ir išdrožiau visas pagautas žuvis, išskyrus eršketą. Drožiu iš liepos, iš pradžių pasidaręs piešinį", - sakė Algirdas Ridikas, skobiantis medžioklės scenas, bažnyčias, žvejus, laivus, paukščius... Anot jo, sunku išgauti įspūdį, jog gyvūnai juda - lokiai, žąsys, vilkai šiepia iltis. Dar sudėtingiau daryti žmogaus veidą, kuris išplaukia iš vaizduotės.
Droždavo nuo mažens, medžio specialybę baigė tuometiniame Telšių dailės technikume, teko daryti ir restauruoti senovinius baldus, kurių dalis pateko į muziejus. Jis vis pagalvoja apie abstrakčių skulptūrų atsiradimą, mintys ateina savaime, bet kol kas drožia tai, kas patinka žmonėms, nes iš to gyvena. Juokiasi, kad pamatę jo skulptūras, žmonės išsižioja. Yra ir tokių, kurie sako, jog skulptūras jis daro specialiomis technologijomis, lazeriais, o kokie japonai, kinai, vokiečiai labai vertina rankų darbą. Algirdas yra padaręs pirmagimiui linguojamą lovytę. [CITATA]
Algirdo tėvelis Petras Ridikas, kilęs iš Skuodo rajono Šliktinės kaimo, šaltkalvis, pats padarė sau ir sūnui darbo įnagius, bet turi ir menininko gyslelę. Dideles jo skulptūras du sūnūs pasistatė sode.
"Aš esu kaimietis, buvęs basas piemenėlis, tad išdrožiau piemens gyvenimo epizodus: naktigonę, karvytes, avytes. Savo mamą su grėbliu. Vaikystėje medienos nebuvo, bet buvo gero raudono molio, tai pasidarydavau visokių žaislų. Mokykloje gražiai piešiau. Mano tėvelis nedrožė, buvo siuvėjas. Išėjęs į pensiją daugiau darbų parduodavau mugėse. Man patiko rengti parodas su meistru Poška iš Kretingos, patiko jo statulos bažnyčiose. O dabar mano sūnus yra mane pralenkęs", - sakė senasis meistras, į parodą neatvežęs šventųjų skulptūrų, o šventųjų gyvenimu domėjosi. Namiškiai juokėsi, bet neleido parodoje eksponuoti erotinio, humoristinio darbo, kuriame vaizduoja raumeningą galiūną ir moteriškę, nusivylusią jo vyriškumu...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą