"Slengiuose anksčiau buvo keli seni pastatai, plytėjo burokų ir bulvių laukai, ganėsi karvės, o dabar jie virto Klaipėdos "miegamuoju rajonu", - sakė Sendvario seniūnijos Slengių bibliotekos vedėja Emilija Alminienė, išmėginusi dar dvi gyvenimo profesijas: vieną - labiau žemišką, kitą - pakylėjančią dvasią. Ir dabar ji vienija bendruomenę įsimenančiomis kelionėmis bei knygų skaitymu. Naują pirmiausia perskaito pati, tada nusprendžia, kuriam žmogui knyga bus trokštamiausia.
"Kai 1981 metais atsikėliau iš Skuodo, Ginduliuose jau buvo 2-3 aukštų daugiabučiai, kuriuose gyveno po 12 šeimų. Buvome artimi kaimynai, tuokart niekas durų nerakino. Aš dirbau sėklininkystės agronome Klaipėdos žemės ūkio technikume (dabar - Valstybinė kolegija), tuomet jame ruošė specialistus ir kartu gyvavo mokomasis ūkis. Jam priklausė Ginduliai, Budrikiai, Baukštininkų kaimas, anksčiau vadintas Baukškaraliais", - prisiminė Emilija, tarybiniais metais auginusi kopūstų ir burokėlių sėklas. Iš pradžių socialistinio darbo planų ūkis neįvykdydavo, paskui ėmė kopūstų šaknis, sėklas dalinti žmonėms, kad galėtų užsidirbti. Augalų agronomas užsiėmė augalų purškimais. Anuomet kolūkiečiai mėsos nepirko, nes, sugrįžę iš darbų, skubėdavo į ilgą valdišką tvartą, kur mūkė ir kriūkė nuosavi gyvulėliai.
Na, o į Gindulius moteris atsivežė iš Skuodo didelę kultūros renginių organizavimo patirtį. Jau buvo neakivaizdžiai studijavusi anuometėje Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje chorvedybą, ir labai mėgo groti ne vienu muzikos instrumentu. Jos nebaigė, nes ištekėjo, ir, kaip vaizdingai sakė, pabiro vaikai. O tada išvyko į Mažeikiuose metus vykusius meno vadovų kursus, sugrįžo baigti studijų į S. Šimkaus muzikos kalvę.
Beje, Emilijos jaunystės gyvenimo epizodai aprašyti knygoje apie Skuodo šviesuolius. Kai ji kultūros namuose dirbo meno vadove, tuomet tenykštėje kapeloje dalyvavo ryškios asmenybės, kaip antai būgną mušęs dabartinis Veiviržėnų kunigas Anužis. Kapela važinėjo koncertuoti po visą Žemaitiją.
"Dabar kitokie renginiai, gyvenimas keičiasi. Viską darėme patys, nebuvo projektų, kuriuos dabar parašai ir gauni europinių pinigėlių. Anuomet mes darydavome aibę vakaronių, o kai į Skuodo kultūros namus atvažiuodavo ansamblis "Nerija", Klaipėdos dramos teatras, čigonų ansamblis "Romen", salė plyšdavo, žiūrovai stovėjo arba sėdėjo ant palangių", - sakė pokalbininkė.
KELIAUSIM. "Gal į sceną kopti aš nebetinku, bet keliauti gali, kol numirsi", - juokavo Sendvario šviesuolė Emilija Alminienė.
Būta ir kuriozų. Kartą prieš pat koncertą netikėtai susirgo šokėjas, tad neliko kitos išeities, kaip Emilijai persirengti vyru. Nesuprasi, ar žmonės tai pastebėjo, bet kai tik pasigirsdavo juokas, moteris galvojo, kad juokiasi iš jos.
Nori susiburti
"Kai atėjau dirbti į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, radau moterų folklorinį ansambliuką, kuris repetavo ir Ginduliuose, Klemiškės salėje, kurioje rodydavo ir kino filmus su sukamu aparatėliu. Vyko vakaronės, gyvenome linksmai. Dabar tos salikės yra privatizuotos, pavirtusios kepyklomis", - pasakojo Emilija, pasidžiaugusi, jog šiuo metu Sendvario seniūnijoje gyvuoja dvi kapelos - Sigito Spalinsko vadovaujamas "Sendvaris", kurį įkūrė pati Emilija ir kuris neseniai dalyvavo laidoje "Duokim garo!", bei Jono Kavaliausko vadovaujama kapela "Martvežiai".
"Žmonės nori susiburti, nori atrakcionų ir arbatos klubo. Būdavo, rengdavome akcijas vargingiesiems, kai sunešdavome, kas kuo pasidalinti turėjo", - sakė Emilija, ilgus metus puoselėjusi senąsias lietuviškas kultūros tradicijas. Bet, kaip ji vaizdinga žemaitiška tarme pasakė - "Varna numirė - penkios-šešios jos vieton", tad tradicijos nepradingo. Tik į seniūnijos kapelas ateina jauni žmonės, o Užgavėnių šventę vietoje Emilijos perėmė organizuoti Sendvario seniūnė Loreta Kuprienė, kuri ir apskritai visame kultūriniame vyksme dabar griežia pirmuoju smuiku.
Į Slengių biblioteką taip pat ateina žmonės pabendrauti, ypač - jauni. Šie daugiausia skaito literatūrą, kurią privalo skaityti pagal mokymo programas, bet dažniau gudrauja pasiskaitydami tų knygų aprašymų internete. Mažesnieji vaikučiai žaidžia žaidimus. Emilija šiuo metu skaito prelato Antano Rubšio knygą, keliavusio Šv. Pauliaus pėdsakais į Siriją, Graikiją.
"Tai nėra knyga tik apie Šventą Raštą ir apie Dievą, net pradėjau ją konspektuoti - apie senuosius graikų dievus, papročius", - sakė bibliotekos vedėja. Ji mėgsta skaityti ir apie šventųjų gyvenimus.
Važiuoja, kur kviečia širdis
"Mes su bendruomene nuo 1997 metų keliaujam ir keliaujam - nuo tų laikų, kai buvau agronomė. Tie anuomet kartu keliavę vaikai jau augina savas atžalas. Turbūt keliausiu, kol numirsiu. Samdomės autobusą, kuriuo darda ir pusšimtis, ir per šimtą žmonių. Kuo didesnis autobusas, tuo pigiau važiuoti", - sakė Emilija.
PO ATLAIDŲ. Emilija Almantienė su bičiuliu kunigu Dariumi Trimoniu.
Prasitarė, jog žmonės dar ir dabar jaučia simpatiją ir dėkingumąbuvusiam Klaipėdos žemės ūkio technikumo direktoriui Artūrui Kiguoliui, nes šis be galo geras žmogus skirdavo valdišką autobusiuką. Ir Vaclovo Into muziejuje jie buvo, ir Vytauto Majoro sodyboje, Kryžių kalne, Pažaislio vienuolyne, kur yra nuostabus muziejus.
Šiais metais taip pat daug keliauta. Ir po gražiausias Latvijos pilis - Rundelėje ir Duobelėje. Visiems įsiminė kelionė į Kretingos pranciškoniško jaunimo grupės pastatytą miuziklą "Šviesa, apšvietusi pasaulį", į Pakutuvėnus, Krekenavą. Neseniai vieną savaitgalį aplankė Vilniaus Arkikatedros požemius bei bažnytinio paveldo muziejų. Šiemet du kartus sendvariškiai buvo Marijampolėje. Emilija sakė, kad jautė nesmagumą, jog, sulaukusi garbaus amžiaus, nieko nežinojo apie XX amžiaus pirmoje pusėje pirmąjį palaimintąjį lietuvį, arkivyskupą Jurgį Matulaitį, bet iš Marijampolės muziejuje buvusios vienuolės lūpų sužinojo įdomių dalykų.
"Turėjome itin šviesų kleboną Darių Trijonį, su kuriuo dar vasarą matėmės Plikių ir Slengių parapijose, o dabar jis yra Vilniaus vyskupų konferencijos sekretorius vietoje Ričardo Doveikos. Darius irgi mėgo keliones, tad su juo ir bendruomene aplankėme ir Slovakijos kalnus, istorinius Lenkijos miestus. Šiais metais keltu kėlėmės į Stokholmą, jo denyje atšventėme Antanines. Ir vežėmės, vis sudrėkindami, tris ąžuolo vainikus trims Antanukams iš mūsų keliautojų. Pamatėme keltų naktinį gyvenimą, diskotekas.
Beje, kunigas Trijonis nepamiršta savo buvusių parapijiečių, nuolat su mumis susisiekia, o per atlaidus Krekenavoje vėl buvome susitikę. Kunigas Slengių bibliotekai yra padovanojęs knygų pilną lentyną. Esame Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos filialas, tad ir šios bibliotekos vadovai mums padovanojo gerų knygų", - džiaugėsi E. Alminienė.
Kaskart, kai tik žmonės susiruošia į išsiilgtą kelionę, bibliotekos vedėja pasidomi ta šalimi, kur vykstama, tad nekainuoja gido paslaugos.
Šiuo metu vienas iš Emilijos ir bendruomenės rūpesčių yra pastatyti Slengiuose bažnyčią. Greičiausiai ji išaugs mūrinė, tačiau, anot moters, žmonių tikėjimas taip pat tvirtas, kaip uola.
Rašyti komentarą