Jubiliejaus proga lankytojams parengtos ypatingos staigmenos, muziejus į ketvirtą dešimtį įžengs kupinas naujų iššūkių. Įdomiausias jų - paleisti iki šiol neveikiantį saulės laikrodžių ekspozicijos kiemelio fontaną.
„Ir senovinių su laiku susijusių žaidimų aikšteles norime įrengti, ir ypatingą vėžlio formos saulės laikrodį pastatyti. Esame sumanę net pagal muziejuje saugomą išgelbėtą nugriautos gaisrinės bokštelio laikrodį sinchronizuoti visų Klaipėdos viešųjų laikrodžių veikimą“, - LŽ pasakojo jau 30 metų, nuo pat jo įkūrimo pradžios, muziejui vadovaujantis Romualdas Martinkus. Muziejų kurti jis pradėjo prieš 35 metus, sulaukęs vos 24-erių.
Nebuvo pavyzdžių
Uostamiesčio centre, Liepų gatvėje, įsikūręs Laikrodžių muziejus labiausiai žinomas sovietmečio kartos žmonėms. Tai pripažįsta ir patys muziejininkai. Jie prisimena, kad devintajame dešimtmetyje žmonių iš visos Sovietų Sąjungos atvykdavo į muziejų pamatyti įstabiausių laikrodžių. Muziejus oficialiai atidarytas 1984-aisiais, susidomėjimas juo pirmuosius metus buvo milžiniškas.
„Laikrodžių muziejaus kūrimas buvo tarsi mažytė avantiūra. Pavyzdžių neturėjome, medžiagą apie laikrodžių istoriją teko rinkti iš anuomet itin sunkiai prieinamų įvairiausių šaltinių“, - pabrėžė R.Martinkus. Pradžią davė iš privačių kolekcininkų ir Lietuvos dailės muziejaus atvežtų senų laikrodžių paroda Klaipėdoje. „Tačiau nemažai eksponatų yra tiesiog sukurti pagal brėžinius, senas graviūras, aprašymus. Juk negausi, pavyzdžiui, autentiško IX-XIII amžių ugnies laikrodžio arba archajiško vandens laikrodžio. Taip pat reikėjo apsispręsti, pagal kokį principą pateikti laikrodžių įvairovę ir jų istoriją“, - dėstė muziejaus vadovas.
Anuomet nutarta pirmame muziejaus aukšte eksponuoti laikrodžių konstrukcijas, antrame - formas. Taip per 35 metus sukaupta 2,2 tūkst. saugomų vienetų, o šiuo metu ekspozicijoje demonstruojama apie 800 eksponatų (laikrodžių ir jų baldų).
Iš visų eksponuojamų laikrodžių veikia trečdalis.
Muziejininkai apgailestauja, kad kelionių organizatoriai į šį muziejų nerengia ekskursijų kruizinių laivų turistams. Redakcijos archyvo nuotr.
Netikras laikrodininkas Jurgis ir autentiški meistro įrankiai, tūkstančiai mechanizmų detalių.
Svajos apie fontaną
Jubiliejaus proga kitąmet nuo birželio muziejuje metus veiks unikali paroda: žmonės galės išvysti tuos pačius iš privačių kolekcijų pasiskolintus eksponatus, kurie 1979-aisiais buvo demonstruoti parodoje, tapusioje muziejaus ištakomis. „Parengsime nuotraukų, aprėpiančių muziejaus kūrimosi laikotarpį, parodą. Taip pat per pavasario ir rudens lygiadienius bei vasaros ir žiemos saulėgrįžas muziejaus saulės laikrodžių kiemelyje Klaipėdos valstybinis muzikinis ir uostamiesčio Jaunimo teatras rengs pasirodymus. Renginiai bus susieti su Kristijono Donelaičio 300-osiomis gimimo metinėmis ir jo poema „Metai“, kuri idealiai tinka bėgančiam laikui iliustruoti“, - teigė R.Martinkus.
Muziejaus gimtadienis bus ir proga dar kartą viešai priminti net 15 metų brandinamą, bet taip ir neįgyvendintą „šokančio“ fontano projektą. „Ekvatorinio saulės laikrodžio apačioje yra apvalus fontanas, kuriam užbaigti, kad jis imtų veikti, prieš kelis dešimtmečius pritrūko lėšų. Mano idėja: įdiegti ir sinchronizuoti fontano srovių purškimo mechanizmą su greta esančiais Klaipėdos senojo pašto kariliono varpais. Vandens sroves apšviestų lazeriai, galbūt ypatingomis progomis greta kiemelyje šoktų kolektyvas „Žuvėdra“. Esu ir brėžinius parengęs, ir vizualizacija padaryta, trūksta tik pinigų. O reikėtų daug - per milijoną litų“, - sakė R.Martinkus. Anot jo, pats muziejus negali rengti projekto finansavimui gauti, nes tai vyksta per Lietuvos dailės muziejų.
Projekto „Laikas, garsas ir vaizdas" fontano vizualizacija
Maži ir dideli stebuklai
Laikrodžių karalystėje galima išskirti didžiausius brangakmenius. Pavyzdžiui, didžiausias muziejuje laikomas eksponatas - XIX amžiuje Berlyne surinktas sovietmečiu, 1981 metais, negailestingai nugriautos Klaipėdos gaisrinės bokštelio laikrodis. Jis veikiausiai nebūtų išlikęs, jei ne R.Martinkus. „Anuomet sužinojau, kad senas vokiškas gaisrinės pastatas bus griaunamas. O jo bokštelyje puikavosi laikrodis. Pastatą saugojo milicija, todėl teko belstis į tuometinio Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto valdininkų duris. Gavau leidimą, ir su bendražygiu ėmėmės darbo, - prisiminė muziejininkas. - Šiandien jis gali rodyti laiką ir mušti kurantus. Negana to, puoselėjame idėją jį padaryti miesto pirminiu laikrodžiu, pagal kurį veiktų visi kiti gatvėse esantys laikrodžiai.“
Ypatingo dėmesio verti ir keturi neobarokiniai laikrodžiai, pagaminti pagal stebuklinga laikomą Charles'io Boulle'io laikrodžių ir baldų gamybos techniką. Tai patys prabangiausi ir gražiausi laikrodžiai, šiuo metu žinomi Lietuvoje. „Vieną jų teko restauruoti itin ilgai: apie 20 metų. Turėjome apardytą minėta metodika gamintą laikrodį, kuriam trūkstamas detales liejome imdami pavyzdžius iš tokio paties laikrodžio Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje. Itin vertingi ir vienetiniai laikrodžiai, ypač Renesanso laikų, nes laikrodininkas vieną laikrodį gamindavo net apie dvejus metus, ir antro tokio padaryti neįmanoma. Tai pasakytina ir apie vardinius laikrodžius, dekoruotus ypač kruopščiais piešiniais ant emalio", - aiškino R.Martinkus.
Muziejaus paradoksai
Nei muziejaus vadovas, nei vyriausioji muziejininkė Giedrė Kazonienė nenešioja rankinių laikrodžių. „Mums jų nereikia, laiką matuojame pagal vertikalų saulės laikrodį kiemelyje. Pavyzdžiui, Klaipėdoje vidurdienis dabar pagal saulės laikrodį yra pusvalandžiu anksčiau, nei skelbia radijas. Vadovaujamės vidutiniu (konkrečiai Klaipėdos) laiku pagal saulės laikrodį“, - pasakojo G.Kazonienė.
Yra ir kitų įdomių paradoksų, susijusių su muziejininkų veikla: pavyzdžiui, įstaiga neturi oficialaus laikrodininko, eksponatus prižiūri ir remontuoja aukščiausios kvalifikacijos darbininkas. „Nėra ir ekskursijų vadovo etato, tai daro vyriausioji muziejininkė G.Kazonienė. Sovietmečiu buvo net aštuoni ekskursijų vadovų etatai. O ekskursijų vedame daug: kasmet vidutiniškai sulaukiame apie 20 tūkst. lankytojų, organizuojame apie 30 renginių. Rudenį, žiemą daugiausia mus lanko moksleiviai, o vasarą – turistai: rusai, latviai, vokiečiai, ispanai“, - vardijo muziejaus vadovas. Jis apgailestavo, kad kruizinių laivų keleiviai organizuotai į laikrodžių karalystę nevežami. „Ne tik pas mus, bet ir į kitus muziejus“, - stebėjosi R.Martinkus. Jis pridūrė, kad jau nuo gruodžio mėnesio lankytojų grupių vadovai galės naudotis ir moderniu virtualiu gidu per „iPad“ įrenginį.
„Kitais metais tų „iPad“ bus daugiau, juose - ir gestų kalba instaliuoti pasakojimai apie eksponatus. Lankytojai dažniau galės dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, pavyzdžiui, patys per kelias valandas pasigaminti veikiančius laikrodžius. Šviečiame ir senukus, ir neįgaliuosius, pas juos į slaugos įstaigas patys vykstame ir vežamės eksponatų, vaizdinės medžiagos“, - pasakojo G.Kazonienė.
Atsisveikinant R.Martinkus ranka mostelėjo į dvi didžiules vazas. Jose senovėje buvo sluoksniais supilti skirtingų kvapų smilkalai. Tai taip pat buvę laikrodžiai, kai laiką sužinodavai pagal kvapą.
Rašyti komentarą