"Leidyba yra labai svarbi kultūros dalis"

Leidykla "Libra Memelensis", Klaipėdos krašto spausdintos kultūros puoselėtoja, Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos istorijos bei paveldo propaguotoja, išleidusi daugybę įvairių unikalių leidinių, albumų ir studijų, per du gyvavimo dešimtmečius išleido ir apie 300 skirtingų siužetų bei rūšių atvirukų bendru 300 tūkstančių tiražu, kurie iš Lietuvos nukeliavo į tolimiausius pasaulio kraštus, garsindami Klaipėdos miestą, Kuršių neriją, Palangą, Žemaitijos bei pamario miestelius.

Sovietmečiu buvo tradicija siųsti atvirlaiškius. Atgavus nepriklausomybę jų labiausiai reikėjo besikuriantiems turizmo informacijos centrams, Nidos Tomo Mano ir Palangos gintaro muziejams. Šiandien šalyje atvirukus leidžia vos keletas leidėjų. Didieji užsienio leidėjai, spausdinantys didžiulius atvirukų tiražus, užverčia šalies knygynų lentynas, tuo tarpu leidykla "Libra Memelensis" leidžia juos mažesniais tiražais, atsižvelgdama į paklausą ir pirkėjų norus, nes atvirlaiškių tradicijos pradeda atgimti, paradoksas, tačiau ir vadinamoji "kompiuterinė" karta - uostamiesčio studentai linkę laikytis šios per šimtmetį Europoje gyvuojančios tradicijos.

Vien sukamajame leidyklos stende galima rasti per 70 skirtingų Klaipėdos, Neringos, Palangos, Gargždų, Kretingos, Šilutės, Rusnės atvirukų, kurių fotonuotraukų autorius yra K. Demereckas, dailininkės - Jolanta Mažeikaitė ir Sigita Raudienė. Ypač didelio susidomėjimo susilaukė leidyklos išleisti senieji atvirukai, kuriuos leidžiant panaudotos leidyklos kolekcijoje sukauptos Klaipėdos ir Neringos fotonuotraukos.

IŠLIKO. Išnykusi Klaipėda su savo skurdu, žavesiu ir spindesiu išliko senuose atvirukuose, išleistuose "Libra Memelensis" leidykloje, kuri didelę dalį atvirukų rinkinio perduos saugoti I. Simonaitytės bibliotekos archyvams.

Pradžia - nuo Klaipėdos širdies

"Mums atrodo, kad atvirukas - tik menkniekis, tačiau jie yra didžiausia reklama miestui, jo vizitinė kortelė, o senieji - ypač didelės vertės", - sakė K. Demereckas.

Pasak jo, pirmieji atvirukai su Klaipėdos vaizdais pradėti leisti XIX a. pabaigoje. Juos leido Roberto Šmito (Robert Schmidt) leidykla, jis vėliau įsteigė didžiulį knygyną per du aukštus su parodų salėmis Luizės ir Biržos gatvių kampe. 1899 m. leidyklą perpirkęs Ričardas Kripsas (Richard Krips) nepakeitė jos pavadinimo, kad išsaugotų tradiciją.

Pirmuosius labai gražius spalvotus Klaipėdos atvirukus leido Johanas Šenkė (Johannes Schenke), kurio leidykla 1905 m. perėmė Kurtas Ziebertas (Kurt Siebert).

"Pirmieji atvirukai buvo raižyti, litografiniai, kadangi fotografiją perkelti į spaudą XIX a. buvo labai sudėtinga, ir meistrai tokių padaryti dar nė nemokėjo. Atvirukai su vaizdais, spalvoti, atsirado pačioje XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Pirmiesiems leidėjams buvo svarbiausia fiksuoti Klaipėdos širdį: Biržos tiltą, uostus, laivus Dangėje, sandėlius, Liepojos gatvę, įvairius pastatus. Buvo populiarūs lankytinų miesto vietų vaizdai: karališkas miškelis, Giruliai, Melnragė, Tauralaukis. Kai buvo pastatyti Borusios, karalienės Luizės, Vilhelmo paminklai, aibėje atvirukų jie ir atsispindėjo", - sakė leidėjas.

Pokalbininkas papasakojo, jog tarpukariu, kai Lietuva atkovojo Klaipėdos kraštą, leidyba buvo truputėlį sustojusi, bet vietos leidėjai nenurimo. Taip pat buvo populiarinami atvirukai su Lietuvos miestų ir miestelių vaizdais, šių siuntimo madą perėmus iš Europos pašto.

Žymus fotografas Maksas Erhardas (Max Ehrhard), turėjęs studiją Liepojos gatvėje ir palikęs nemažą stiklo negatyvų archyvą, dabar saugomą Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, leido atvirukus ir tarpukariu, kai Klaipėdą valdė prancūzai, ir atėjus Lietuvos valdžiai. Ir jie buvo įvairūs, net 3 atvirukus M. Erhardas buvo išleidęs su 1923 m. sausio 15-osios sukilimo vaizdais, įamžino ir lietuvių kariuomenės Klaipėdos užėmimą. Atvirukai radosi vėliau, bet įvykius bei faktus fotografas fiksavo sukilimui vykstant.

"Vėliau jis leido atvirukus su Kuršių nerijos, Klaipėdos, Girulių vaizdais. Įdomiausia, kad užrašai ant atvirukų buvo dviem kalbom: vokiškai ir lietuviškai. Taip pat buvo lietuvių kilmės vietinis gyventojas J. A Kunkis, turėjęs spaustuvę, leidyklą-knygyną. Jis išleido net du atvirukų rinkinius "Mažoji Lietuva" ir juose užfiksavo tikrai įdomių dalykų: klėteles, kurių vėliau nebeliko, Rambyno kalną, kitus lietuvio širdžiai brangius istorinius etnografinius reliktus bei vietoves. Tai atspindi vienas toks 1924 m. atvirukas "Klaipėda. Žuvų turgus". Tai rodo turėjus gerą leidėjo nuovoką", - sakė K. Demereckas.

Naujuose atvirukuose - naujas miesto veidas

Pasak istoriko, vėliau Klaipėdoje atsirado modernesnių leidėjų, o kai 1939 m. pavasarį Hitleris pareiškė ultimatumą Lietuvai, į mūsų miestą suskubo atvažiuoti Karaliaučiaus fotografai, kurie fiksavo Vokietijos kariuomenės Klaipėdos krašto užėmimą ir ketverių metų laikotarpio Klaipėdos miesto vaizdus.

"Pokarinių atvirukų leidyba prasidėjo gana vėlai, jų net neteko matyti. Tačiau, tarkime, 1961-1963 metais į madą atėjo juodai balti atvirukai iš 4 dalių, viename jų, pavyzdžiui, buvo matyti "modernus" autobusas su didele "nosimi". 1965 metais pasirodė ir spalvoti atvirukai, su užrašais lietuvių ir rusų kalbomis, vėliau platinti iliustruoti Romualdo Rakausko ir Antano Sutkaus fotografijomis. Tai buvo dviejų dalių atvirukai, kurių pirmame plane buvo tarybinių karių - išvaduotojų garbei pastatyta skulptūra-kardas", - sakė K. Demereckas.

Atgavus nepriklausomybę, atvirukų leidyba buvo apmirusi. Būsimosios "Libra Memelensis" leidyklos steigėją pirmiausia sudomino galimybė perleisti keletą senųjų Klaipėdos atvirukų iš šviesaus atminimo Vytauto Šliogerio kolekcijos, kurių paklausa buvo labai didelė. Leidybos kuratorius buvo juodkrantiškis Remigijus Žadeikis. Kadangi Lietuvoje nebuvo aukštos klasės atvirukų spausdinimo galimybių, buvo pasirinkta Danijos spaustuvė, kurios leidiniai jau buvo "kaip stiklas".

"Jau įkūrę savo leidyklą 1994 m., kitais metais savo atvirukus spausdinome Sauliaus Jokužio besikuriančioje spaustuvėje, tik tuomet jie nepasižymėjo aukšta kokybe ir iš tolo neprilygo iš užsienio atsiųstiems atvirukams, tačiau netrukus spaustuvė įgijo ir paleido naujas spausdinimo mašinas bei lakavimo įrangą. Bet buvo ir kita atvirukų leidybos pusė - jų paklausa Lietuvoje buvo labai sumenkusi. Tačiau tuose varganos kokybės atvirukuose jau buvo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Kalvystės muziejaus vaizdai, Tomo Mano muziejus - objektai, kuriems labiausiai reikėjo reklamos. Vėliau perėjome prie miestui aktualių temų: uosto, Dangės upės. Miestas keitėsi, senasis buvo sunaikintas, reikėjo atrasti naujų siužetų, atspindinčių, koks jis gražus. Tokia vizitine miesto kortele tapo burlaivis "Meridianas", ir mes esame išleidę kokius 8 atvirukus su naktiniu, rytiniu, dienos vaizdu. Ir dabar, kai burlaivis sugrįžo po remonto, kol dar švarios jo burės, jį įamžinome", - sakė K. Demereckas.

Anot jo, atvirlaiškių siuntimo tradiciją sugrąžinti yra sunku, ir džiaugiasi, kad studentai pradėjo susirašinėti su draugais užsienyje ir siųsti atvirlaiškius - pigiausią žinią po siųstos internetu. Pasidžiaugė, kad nenumirė ši kultūros dalis.

Už kiekvieną šapelį

1994 m. Klaipėdos senamiesčio širdyje, Kepėjų gatvėje, kur netoliese buvo ir garsioji XIX a. Horcho spaustuvė, įsikūrusios leidyklos "Libra Memelensis" savininko K. Demerecko paklausėme, kas jam yra leidėjo amatas.

"Leidyba, manau, yra labai svarbi kultūros dalis, ypač ta, kurią vertiname kaip istorijos šaltinių publikavimą. Ir visa tai turbūt kyla iš begalinės meilės ir pagarbos šitam kraštui. Būti geru leidėju yra ne taip paprasta, nes jis yra atsakingas už kiekvieną raidę, kiekvieną šapelį ant nuotraukos. Tai yra tokia didelė atsakomybė, kuri verčia šitiek daug kontroliuoti bet kokį leidinį, o tai vykstant kyla ir paties leidėjo profesinis meistriškumas. Ir per tą dvidešimt metų jau akis yra pagedusi: ateini į kokį nors renginį, ką nors skaitai, ir akis ieško klaidų. Ir visur jas matai. Kartais nesusilaikai nepasakęs: "Jeigu jums norisi viešai rodyti leidinį, pirmiausia parodykite kalbos tvarkytojams", - juokavo K. Demereckas, tarptautinės paveldo organizacijos ICOMOS tikrasis narys, daugiau kaip du dešimtmečius fiksavęs Mažosios Lietuvos paminklus, gvildenęs paminklosaugos temas. Jis sakė, kad šis kraštas dar mažai ištyrinėtas, tad veiklos užteks visiems.

"Tik giliai pažinus, supratus krašto etnines vertybes, išsaugojus dar išlikusius reliktus, galima bandyti iš lėto keisti ir pildyti naujomis įžvalgomis, dermėmis ir struktūromis, ar tai būtų pamario žvejų kaimo, ar Klaipėdos naujamiesčio būtis ir buitis", - sakė istorikas.

Leidėjas prisipažino, kad 1994 m. net neketino kurti leidyklos, bet gavo užsakymą iš "Klasco" padaryti reklaminį prospektą. Buvo susitarta su viena Vilniaus leidykla, kad šį spausdins Estijoje. Paskutinę akimirką pažadukai dingo. Buvo pasirašyta sutartis, leidinys turėjo pasirodyti iki Naujųjų metų, tada leidinį vežė spausdinti į Lenkiją, į Lodzę.

"Buvome atsidūrę ant bedugnės krašto, ir teko staigiai įkurti leidyklą. Man buvo 40 metų, pats žydėjimas. Ir lapojame jau 20 metų", - juokėsi K. Demereckas.

Prioritetai

Be leidyklos "Libra Memelensis" pastangų nebūtų 3 J. Zembrickio Klaipėdos istorijos tomų, Klaipėdos apskrities, Klaipėdos uosto istorijos, Mažosios Lietuvos ikonografijos rinkinio, graviūrų ir žemėlapių.

Pasak leidėjo, kiekvieni metai yra savaip laimingi: išleistos daugiausia darbo ir kantrybės pareikalavusios knygos "Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai", "Klaipėda 1945-1965".

"Kita svarbi mūsų darbo dalis yra knygų leidyba. Išsiskiriame istorinėmis knygomis, tai sunkiausias dalykas, kadangi verčiant iš užsienio kalbų į lietuvių kalbą, reikia ne tik istorijos, bet ir kalbų žinių, kad istoriniai faktai būtų perteikti tiksliai. Ir tas vertimas, vietovardžių, vardažodžių pateikimas bus pavyzdys kitiems leidėjams, tobulinant gimtąją kalbą", - sakė leidėjas.

Yra išleista Klaipėdos pramonės įvairių sričių istorija, "Baltijos" laivų statyklos, bendrovių "Klaipėdos energija", "Klaipėdos nafta" istorija. K. Demereckas parašė didžiulę studiją apie tai, kaip vystėsi Klaipėdos uostas nuo seniausių laikų iki dabar.

"1220 m. dar nebuvo Klaipėdos miesto, bet buvo perkėla, ir iš Rygos kuršių karalių Kaupą pas popiežių vežė pajūrio keliu. Turėjo būti vietiniai keltininkai, perkėlę karalių į Kuršių neriją, iš kurios jis vyko į Romą kitais, sausumos keliais. Buvo ir vikingų vandens keliai, ankstyvųjų Europos viduramžių keliai, vedę pro Klaipėdą, todėl čia ir Mėmelio pilį pastatė, kad kontroliuotų tų kelių sankryžą. Pirmieji Klaipėdos gyventojai buvo Vitės gyventojai keltininkai", - sakė K. Demereckas, kurio leidykla išleido knygą "Jūrininkų rengimas Lietuvoje jūreivystės istorijos retrospektyvoje". Knygoje žinomiausi šalies istorikai pasakoja apie baltų jūrinę laivybą nuo seniausiųjų laikų iki XIII a., Klaipėdos burinį laivyną XVIII-XIX a., Karališkąją navigacijos mokyklą Klaipėdoje 1829-1897 m., garlaivius Klaipėdoje, atsiradusius XIX a. II pusėje...

"Taip pat leidžiame daug grožinės literatūros. Turime savo numylėtus autorius: prozininkus, poetus, dailininkus. Pas mus išleista antroji klaipėdietės Nijolės Kepenienės knyga "Tititakos užburti", 2004 m. pripažinta geriausia knyga vaikams. Tokių geriausiu metų autoriaus vardu karūnuotų autorių turime ne vieną. Pelnyti 3 populiariausios Klaipėdos knygos, kasmet renkamos komisijos ir skaitytojų, prizai", - sakė K. Demereckas.

Leidykla miesto erdvėse rengia senųjų fotografijų, graviūrų, albumų parodas. Tai irgi yra kultūrinio gyvenimo reiškinys. Ne paslaptis, yra žmonių, netgi profesorių, kurie į savo leidinius įsidėjo kaip savas leidyklos "Libra Memelensis" fotografijas, panaudojo tekstus. Tačiau su jais susitarta taikiai, be teismų, pasižadėjus, kad daugiau taip nebus.

Leidėjo dirbtuvėse akys raibsta nuo retų leidinių: tai ir Palangos gyvenvietės istorija nuo seniausių laikų, nuspalvinta archeologų radiniais, išleista 1999 m., Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus relikvijos su K. Demerecko fotografijomis bei jų aprašymais, kurį jo direktorius Jonas Genys pripažino geriausiu iš visų išleistųjų. Tai ir vienas naujausių leidinių apie krašto vėtrungių įvairovę, Klaipėdos architektūros studijų leidiniai, knyga apie Kuršių žemės istorinį paveldą, garsųjį pamario laivų statytoją Joną Gižą.

Po Naujųjų metų turėtų pasirodyti 200 puslapių studija "Klaipėdos istoriniai parkai ir želdynai" - apie Tauralaukio parką ir piliakalnį, Luizės skverą, apželdintas gatves, kapines, Melnragės, Girulių, Smiltynės miškelius.