Tarsi savaime čia, šiame gražiame pajūrio kampelyje, kur tiesiog „gražu būti žmogumi ankstyvą vasaros rytą“, susitiko trys poetai: profesorė Viktorija Daujotytė, literatūrologas, eseistas, poetas Rimantas Kmita, Lietuvos Šekspyras, šviesios atminties poetas Marcelijus Martinaitis (kas sakė, kad mirusieji nesikalba su gyvaisiais?) ir ne poetas, bet literatūrologas Marijus Šidlauskas pasikalbėti apie 2013 m. leidykloje „Alma Littera“ išleistą knygą „Sugrįžęs iš gyvenimo“.
„Tiems, kas nežinojo, primenu, kad Viktorija Daujotytė yra ne tik profesorė, ne tik akademikė ir habilituota humanitarinių mokslų daktarė, bet ir poetė, pripažinta poetų kalvėje. Ir dar – drąsiai , nebijodamas to žodžio, galiu pasakyti, kad tai pati fenomenaliausia Lietuvos moteris, nes tikrai nežinia, ar dar kada nors tokia gims“, – pristatydamas viešnią kalbėjo KU Humanitarinių mokslų fakulteto docentas Marijus Šidlauskas.
Dviejų Lietuvos nacionalinės premijos laureatų – poeto Marcelijaus Martinaičio ir habilituotos humanitarinių mokslų daktarės, profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Sugrįžęs iš gyvenimo“ – prasitęsęs pokalbis apie mums visiems labai svarbius dalykus.
Knygos įžangoje prof. Viktorija Daujotytė sako: „Dviejų knyga. Bet jos centras yra Marcelijus Martinaitis. Dėl jo ta knyga“. Profesorė, kalbindama poetą, ieško kažko , „kas išreikštų visą Martinaitį, atvertų jo tapatybę“, o jo atsakymuose randame „gilią tautiškumo šaknį, įaugusią sąmonėje tarp klausimo ir nuostabos, gramatikoje – tarp klaustuko ir šauktuko: „Iš kur gali imtis /Lietuvos panašumas į Lietuvą?...“
Pokalbis kažkaip savaime, kaip ir viskas Lietuvos Kukučio gyvenime prasidėdavo ir baigdavosi tarsi savaime, prasidėjo 1981 metais ir tęsėsi iki pat 2013 balandžio penktosios.
Pirmoji dviejų iškiliausių Lietuvos kultūros žmonių epistoliarinio žanro knygelė „Prilenktas prie savo gyvenimo“ išėjo tik 1989 metais, nes anksčiau ji išeiti tiesiog negalėjo. Ne apie viską juodu iki tol galėjo kalbėti viešai. Daug kas liko nepasakyta, nutylėta ir abu jautė, kad dar yra apie ką kalbėti, o neišsakyti žodžiai vis dar skauda. Dėl to atsirado tęsinys – „Sugrįžęs iš gyvenimo“. Tai jautri knyga, joje daug klausimų ir dar daugiau atsakymų.
Viktorija Daujotytė klausia poeto: „Kaip tu galvoji, kas su mumis vyksta, kas su mumis, lietuviais, įvyks, juk blogas tonas jau yra ir minėti lietuvių tautą?“. Poeto atsakymas: „Lietuva tirpinama, nuolat tirpsta, blogiausia, kad daugeliui tai patinka, ypač dabar.“ Tai tik vienas svarbus klausimas iš naujosios knygos ir tik vienas skaudus atsakymas, o jų daug...
O kas rišo tuos žmonės, susitikusius tarsi savaime tą gražų pavasario vakarą Giruliuose? Pasirodo, Marijus Šidlauskas ir Rimantas Kmita yra profesorės V. Daujotytės mokytiniai (mokiniai).
„Rimantas Kmita į profesorės rankas pakliuvo jau gerokai mano apgadintas, – juokavo M. Šidlauskas. – Bet profesorė stropiai ištaisė klaidas ir Rimantas rekordiškai greitai parašė ir apsigynė disertaciją“.
M. Martinaitis tuo metu irgi dėstė Vilniaus universitete ir labai aktyviai dalyvavo Lietuvos visuomeniniame gyvenime, net 1989 m. kaip Sąjūdžio narys buvo išrinktas SSRS liaudies deputatu. Todėl amžinai su savimi nešiodavosi didžiulį šūsnį popierių ir dar didesnį portfelį. Marijui ir Rimantui ne kartą yra tekusi garbė nešti tą vertingą nešulį.
Jaunas poetas, eseistas, literatūrologas Rimantas Kmita ne tik nešiojo M. Martinaičio portfelį, ne tik buvo uolus profesorės V. Daujotytės studentas, bet ir parašė puikią lietuvių poezijos modernėjimo istoriją „Ištrūkimas iš fabriko“ (2009 m.), kurioje greta kitų maždaug vienos kartos poetų – Sigito Gedos, Vytauto Bložės, Vlado Šimkaus, Juditos Vaičiūnaitės, Jono Juškaičio, Tomo Venclovos – kaip centrinė figūra dalyvavo ir M. Martinaitis.
Taigi šie kultūriškai ir visaip kitaip artimi žmonės gražų pavasario vakarą susirinko pasišnekučiuoti, rodos, visai ne apie poeziją, o apie labai paprastus dalykus, kuriu M. Martinaičio kūryboje netrūksta, tačiau vis tiek viskas, kas buvo pasakyta, savaime virsdavo poezija. Turbūt dėl to, kad už lango gegužė, kad žydėjimas veda iš proto ir kad taip „gražu būti žmogumi“.
Ir dar gražiau, kai M. Martinaičio pagerbti susirinko tiek jaunų ir nepadoriai talentingų žmonių – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros II kurso vaidybos studentai, profesoriaus Valentino Masalskio vadovaujama Klaipėdos jaunimo teatro trupė. Kūrinius iš M. Martinaičio knygos „Kukučio baladės“ jauniems aktoriams padėjo parengti scenos kalbos dėstytoja Erika Mažulienė.
Kulturpolis.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą