Kiekvieno ketvirtadienio pavakarę į Klaipėdos etnokultūros centrą renkasi įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės šokti tradicinių šokių. Tokiems vakarams šalies regionai davė savus vardus: Aukštaitijoje - vieversinės, Šiaurės rytų Lietuvoje - kuokynės, Vidurio ir Pietų - gūžynės, Žemaitijoje - nibrės. Mažojoje Lietuvoje nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio tokie vakarojimai su žaidimais, rateliais, kortomis bei kitomis linksmybėmis vadinti vožiniais.
"Ir dramblį gali išmokyti šokti"
"Susibūrė jautrių, kultūrą puoselėjančių entuziastų bendruomenė. Tai yra subkultūrinis reiškinys pozityviausia, netgi terapine prasme. Dažnai kartu strikinėja vaikai, tėveliai šoka su mažyliais ant rankų - gražu žiūrėti. Vilniečių tautinių šokių klubas rengia stovyklas, kur entuziastai suvažiuoja iš visos Lietuvos ir šoka keturias paras beveik be sustojimo. Vykstame pas bendraminčius į Estiją, Latviją, Lenkiją, Baltarusiją. Smagu išmokti ne tik savus, bet ir senovinius, temperamentingus kitų tautų šokius: rusų, vengrų, ir prancūzų ratelius, lenkų mazurkas. Tokia įvairovė leidžia palyginti tradicijų skirtumus ir atrasti bendrumus, išlįsti iš savo kiauto", - sakė Etnokultūros centro vyriausioji specialistė Rita Šukienė.
Vadovei įdomu stebėti šokėjų pirmuosius bandymus dėlioti žingsnius, vesti partnerį, jausti ritmą, pagauti folklorinio šokio manierą. Anksčiau niekada nešokę įsijaučia ir išmoksta net sudėtingą lietuvišką polką su patrepsėjimais ir lengvais krestelėjimais. Vadovė juokauja, kad net dramblį galima išmokyti šokti, ir laukia pirmųjų naktišokių Klaipėdoje - tai būtų tarptautinė folklorinių šokių "akademija".
Kam teko matyti autentišką žemaičių "Lokio" šokį, kai kailiais apsigaubę vyrai riaumojo ir purtė vienas kitą, ne tik pašėlusiai juokėsi, bet ir graudinosi. Viena džiazo mėgėjų tarstelėjo: "Žemaičiai todėl ir sutriuškino kryžiuočius, kad juos suvienydavo ir stiprybės įpūsdavo tokie ritualai."
Folkloro egzotika
"Aš manau, kad šiais laikais folkloras yra savotiškai modernus ir egzotiškas. Visuomet atsiranda žmonių, kurie domisi liaudies tradicijomis. To nebūtų, jeigu folklorą pateiktum kaip archeologinę iškaseną, tad mūsų misija yra perteikti tai gyvai ir šiuolaikiškai, kad žmonės pajustų širdimi ir imtų analizuoti, kas yra tikrosios vertybės", - sakė Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro teatro "Aitvaras" vadovas Jonas Kavaliauskas. 20 metų muzikuojantis su studentais, nuo 2000-ųjų ėmėsi režisuoti muzikinius spektaklius - "Mažosios Lietuvos vestuvės", "Kario dainos" ir kitus.
GRYNUOLIAI. "Žmogus klausosi tos muzikos, kuria tiki. Kad savo muzika įtikintum kitus, turi būti labai tikras ir nuoširdus", - sako Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro ansamblio "Aitvaras" nariai.
Vadovas sakė, jog nuo to laiko, kai pateko į Atgimimo judėjimo sūkurį, tebegyvena ta dvasia, ir nori, kad ir jaunimas gyventų lietuviška nuotaika.
"Nereikia pernelyg žavėtis Vakarų kultūra, esame unikalūs savo papročiais. Turime suprasti ir įvertinti folklorą, ypač todėl, kad šiuo metu niveliuojama kultūra. Kiekvienas regionas turi savą tarmę, o ir muzika, grojimo maniera susijusios su tarme ir charakteriu. Apeigos, atliekamos atliepiant gamtos ciklus, yra darnios ir harmoningos. Ritualai sulydo mus į vienį, pasijuntame galingesni, tai ir istorija parodė", - sakė Jonas Kavaliauskas.
Apie parduotą sielą
"Aš manau, kad bliuzas - šiuolaikinės muzikos tėvas ir motina. Tai, ką grojame, tiksliausia būtų galima vadinti bliuzroku. Pradėjome groti apie 1990 metus, ir nieko keista, kad per tiek laiko visko būta - ir pauzių, ir pakilimų. Į tą laiką įsiterpė ir džiazrokiniai "Rokfeleriai" - toks gana artimas "Kontrabandos" giminaitis. Visada grojom tai, kas mums patiems įdomu, kas atrodė kaip neprajodinėtas žirgas, ir nelabai rūpinomės kam nors įtikti", - sakė kultinės klaipėdiečių grupės "Kontrabanda" lyderis Gintaras Grajauskas. Jis prisipažįsta, kad kai grupė buvo iširusi, jautė, jog gyvenime kažko trūksta, lyg būtum netekęs artimo žmogaus. Vasario 22 d. grupė po 5 metų pertraukos koncertuos platesnei auditorijai Vilniuje, per Gintaro knygos pristatymą.
"Grįžtam kiek pasikeitę - prie grupės prisijungė Dovydas Grajauskas (perkusija), o vietoje Viliaus Ančerio, dabar grojančio kitoje grupėje, gitara groja Andrejus Dvorakovskis. Bus toks lyg ir debiutas, nors po tiek metų tylos vėl išeiti į sceną kiek baugoka", - sakė G. Grajauskas.
Paklaustas, kaip reaguoja į kai kurių žmonių nuomonę, jog rokas - šėtoniška apsėstųjų muzika, atsakė: "Malonaus švelnumo mūsų muzikoje ne per daugiausia, nors to bliuzinio šiltumo, kalbėjimo paprastai apie svarbius dalykus, be abejonės, yra. Dėl apsėstųjų - kaip pažiūrėsi. Yra tokia legenda apie vieną bliuzo muzikantą, kryžkelėje sutikusį šėtoną ir pardavusį jam savo sielą mainais į gebėjimą groti. Manau, kiekvieną žmogų, užvaldytą kokio vieno troškimo ir jam visiškai atsiduodantį, galima pavadinti apsėstuoju ar pardavusiu sielą. Jei tas troškimas yra ne šlovė ir turtai - vadinasi, viskas gerai, jokių nelabųjų nė kvapo", - sakė Gintaras, pats rašantis tekstus dainoms.
BLIUZAS. "Mūsų muzika nėra švelnumo įsikūnijimas, bet bliuzrokas paprastai kalba apie svarbius dalykus", - sakė "Kontrabandos" grupės vadovas Gintaras Grajauskas (viduryje).
"Muzika yra tobulos formos mokytoja, o literatūra išmokė žaisti niuansais, pasikartojimais ir nutylėjimais. Tekstai dainoms ir eilėraščiai - du skirtingi dalykai. Čia maždaug kaip dailė ir taikomoji dailė - iš pirmo žvilgsnio panašu, bet iš esmės skiriasi. Dainose tekstai pavaldūs muzikai, pati muzika juos diktuoja ir kontroliuoja", - sakė pokalbininkas.
Muzikantas sakė, jog ir "popsas" jam nėra svetimas, klausosi visko - nuo egzotiško folkloro iki avangardinio "metalo", jau nekalbant apie klasiką, džiazą, roką. Jam įdomu, kaip žmonės muzikuoja, koks jų muzikinis mąstymas. "Mikriuke" ar kavinėje išgirstas nevykęs "popsas" dažniau prajuokina nei sunervina.
Džiazas "veža"
"Suprantu, kad tokie renginiai kaip "Duokim garo!" menkina folkloro vardą, bet tikrasis, atliekamas profesionalių liaudies instrumentų muzikantų, jaudina. Manau, tie, kurie sako, jog folkloras nepatinka, širdies gilumoje jam prijaučia, nes tai tautos savastis", - sakė Klaipėdos universiteto Instrumentinės muzikos katedros studentas Mykolas Viningas, grojantis universiteto bigbendo orkestre. Eduardo Balsio menų gimnazijoje jis mokėsi saksofonu groti klasikinę muziką, bet visada norėjo džiazo.
"Toks laikas, kad norisi kuo daugiau išmokti. Džiazas kaip kalba: kuo žodynas turtingesnis, tuo daugiau dalykų gali pasakyti", - sakė vaikinas. Mėgstamus džiazo atlikėjus galėtų vardinti visą dieną: Čarlis Parkeris (Charlie Parker), Mailsas Deivisas (Miles Davis), Džonas Koltreinas (John Coltrane), Veinas Skorteris (Wayne Skorter). Virtuozai skirtingi, tačiau turi ir kažką bendra. Sakė, kad studentai mokomi juos atkartoti, bet, tai darydamas, atrandi kažką savo.
"Improvizuoti iš dalies lengviau, negu groti klasiką. Kita vertus, turime orientyrus, žinome, apie ką norime pasikalbėti. Klasika yra kaip tekstas, ir turi mokėti originaliai suvaidinti", - sakė pokalbininkas.
Prisiminėme, kad sovietmečiu džiazas buvo laikomas supuvusių Vakarų vaisiumi, net buvo sutinkamas su tokiais užrašais kaip "Nuo džiazo iki peilio - vienas žingsnis". Mykolas sakė, kad beveik nesiklauso anų laikų atlikėjų. Kaip ir vadinamojo europietiško džiazo. Jame daug tuščio triukšmo, perdėjimo, amorfiškumo, daugiau dėmesio skiriama formai, nei turiniui. Išsakydamas klausytojo nuomonę, nes jam pačiam dar toli iki meistriškumo, pastebėjo, jog kai kurių atlikėjų noras išrasti ką nors naujo bet kokia kaina, nelabai suvokiant muzikos istoriją, ne visada duoda gerą rezultatą.
Keičiasi muzikos kodas
Folkloras, kaip ir teatras, tautinio atgimimo metais žadino laisvės troškimą, patriotinę dvasią, savivertę. Koks folkloro vaidmuo šiandien, paklausėme muzikologės Zitos Kelmickaitės.
"Oi, ne. Pasižiūrėkite, kiek jaunų žmonių įsitraukia, tik šiandien jau yra kitos formos. Aš manau, protingas žmogus į nieką negali spjauti. Jam turėtų būti smalsu, jo neveikia stereotipai. Ir pažiūrėkite, kiek žmonių suplūsta į festivalį "Mėnuo Juodaragis". Kokie gražūs "Ugniavijos" grupės vyrai, kurie dainuoja ir nesigėdina, kad patys drabužius pasisiuva. Kokia marga muzika!" - sakė Z. Kelmickaitė.
Keičiasi kompozitorių mąstysena, muzikos raiškos formos. Muzika tampa tarpdiscipliniška, pasitelkiamos videoinstaliacijos, vyksta veik laboratoriniai eksperimentai, operoje skamba elektroninė muzika. Kur, muzikologės manymu, šie pokyčiai veda?
"Kur gali vesti? Viskas pasaulyje keičiasi, anksčiau nebuvo to ir ano, gyvename kitame laikmetyje. Jeigu yra vykusios instaliacijos, eksperimentai - kodėl ne? Yra visiškai kitas muzikos kodas. Jeigu žmogus ateina į spektaklį ir tikisi, jog jis bus pastatytas pagal Stanislavskio sistemą, tai nusivilia. Reikia gauti informaciją, apie ką tai yra, naujoviška kalba labai įdomi, tik turi būti skoninga ir turininga. Stilistika, kaita, raiška kita", - pasakojo muzikologė.
Smalsavome, ar Zitai Kelmickaitei šiuolaikinė lietuviška muzika atrodo pakankamai įvairi, ko joje pasigenda?
"Yra vienintelis didelis trūkumas: mažai žmonių, norinčių kurti originalią muziką. Jie neturi mėgdžioti, beždžioniauti, muzika neturi būti vakarykštė mišrainė, jie turi kalbėti sava kalba, patinka jums ar ne", - sakė muzikologė.
ŽANRAI. "Nėra blogo muzikos žanro, yra tik gera ir bloga muzika", - įsitikinęs Instrumentinės muzikos katedros studentas Mykolas Viningas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą