"Menas neišmatuojamas, ypač - šokis"

Ką tik grįžote iš tarptautinio klasikinės muzikos festivalio Rokiškyje, kuriame dalyvauja tik išrinktieji, ir su Z. Liepinš opera "Paryžiaus katedra" pelnėte II vietą. Nuo ko priklauso sėkmė?

Nuo kiekvieno solisto charizmos, atsidavimo, pasiruošimo. Dabar kaip niekad stengiamės susiimti. Menas - neišmatuojamas, ypač - šokis. Jeigu publikos akiai malonu, yra trauka, šiurpas eina, parodai tai, ko kitas nesugeba - viskas gerai, nors artistai ir neprofesionalūs. Kiekvienas išėjimas į sceną yra egzaminas.

Dabar, kai esu ir trupės vadovas, esu tarsi dviejų barikadų pusėje. Man patogu pačiam šokti, bet reikia ir suvaldyti emocijas, psichologines būsenas, kvalifikacijos kėlimą. Anksčiau, būdavo, darai kaip moki, ir jeigu spektaklis geras, jis vis tiek ištemps. Nesu koks primarijus, pirmą kartą baletą pamačiau atvažiavęs į Klaipėdą, kai man buvo 18 metų. O štai mano penkerių metų dukra eina į klasikinio šokio pamokėles, žino, kas yra disciplina. Aš studijavau sportinius šokius, šokau "Žuvėdroje" pas Idzelevičius. Klaipėda yra tuščia niša, kur nėra ruošiami klasikos atlikėjai, jie turi atvažiuoti iš Vilniaus, Kauno, kai kurie iš gatvės ateiname. Bandome kažką iš žmogaus padaryti, jeigu jis pats nori, bet kai kurie tik užima vietą kaip ir daugelyje darbų - statistai.

Garsi Rusijos balerina Pana sakė, kad baletas jau yra muziejaus eksponatas.

Muziejai tam ir yra, kad pačiupinėtum senąsias vertybes. Klasika ir atsirado prieš 300 metų. Vilniuje yra vos keletas solistų, atstovaujančių senajai mokyklai; nieko nepadarysi, kad istorija taptų dabartimi. Žiūrėdami į pliko baleto šokėjo pozicijas, šuolius, nuobodžiaujame, nes kinas ir televizija tiek išlepino: ten žmonės skraido padebesiais, pasitelkiamos techninės priemonės. Aišku, laužome stereotipus kaip šiuolaikiniai kompozitoriai.

Ar tiesa, kad šokantis žmogus - nuogesnis už tą, kuris be drabužių?

Nuogesnis dėl to, kad šokėjas scenoje dirba be fonogramos, ir kiekviena minimali klaidelė parodo nesugebėjimą, arba nuostabus judesys - koks jis yra unikalus. Tave analizuoja 500 žmonių, ir nagrinėja nebūtinai tavo pėdas: vienas - užpakalį, kitas - akis, trečias - plaukus, dar kitas - grimą. Publika valgo tavo energiją ir suvalgo tavo pusryčius. Būna spektaklių, kur aš nešoku, bet vaidinu, šneku, dainuoju, ir jaučiu, kad lygiai taip pat pavargstu. Psichologinis nuovargis gerokai didesnis nei fizinis. Tarsi ant stalo padedi visą save, ir kaip daktarai tave preparuoja.

Kiekvienas balerūnas turi savąjį Achilo kulną ir tik jam vienam būdingų pranašumų?

Akivaizdu. Dėl ko vagį vadina ilgapirščiu? Kai mūsų teatre buvo Beata Molytė, jos kojos buvo kaip krepšininko - tokios ilgos, gražios, nuostabios, jos nepranoks nė viena balerina. Ji manipuliavo savo išvaizda, didingumu, rankų plastika, kiti šokėjai gerai atlieka charakterinius vaidmenis, puikiai, tiksliai interpretuoja muziką, o kai kurie turi viską, bet neturi smegenų. Jeigu pasirinkai šią specialybę, turi ieškoti visą gyvenimą kuo sužavėti žiūrovą. Kaip anekdotą sakydamas gaudai, kai žmogus užsikabina, ir vau - visi juokiasi, nebūtinai iš sąmojo, bet iš jo pateikimo.

Man sapne rašosi tekstai, o kaip lipdosi choreografija?

Lygiai tas pats. Iš pradžių susirandi idėją arba muziką, jos klausaisi dienų dienas, gatvėje - per ausinuką, su ja susigyveni, ir pradedi dėlioti mizanscenas. Muzikos garsas apšviečia: va, čia turi būti masė žmonių, būtinai - vienas suktis vidury. Visai kaip su dizainu: nusiperki kriauklę, ir aplink ją kuri visą interjerą. Iš pradžių turi permiegoti su ta mintimi, su ta muzika, pasimylėti. Negali susapnuoti šokio, bet kartais kaip dežavu: atrodo, tai jau matei, girdėjai.

Buvo judesio spektaklis, kai solistė turėjo vaidmenį, bet jai nereikėjo dainuoti nei šnekėti, ji nežinojo, ką veikti, kas ji tokia. Po pusės mėnesio atėjo sprendimas: tu nešneki, nes esi nebylė, ir tai išgirdusi ji apsiverkė, jai tai tiko.

Kitose Europos šalyse baleto teatre dirba masažuotojas, kineziterapeutas, psichologas. Kam reikia šio?

Yra labai sunku žmogui sakyti pastabą, nes kiekvienam ji skamba skirtingai; galvoja, kad teisingai viską daro, kodėl turėtų vaidinti kitaip? Aišku, jis žino, kad reikia išversti koją ar šoną, nesipriešina, nes klasikos negali pakeisti, bet jeigu pastaba susijusi su vaidyba ar išskirtiniais šokių judesiais, sunku, nes jie kiekvieno yra skirtingi, kaip ir žmogaus eisena, iš kurios jį atpažįsti. Visi esame unikalūs, ir patarti iš šalies yra tas pats, kaip pasakyti, jog jo kvepalai neskanūs.

Stuburo išvaržos, sugadintos kremzlės, patempti raiščiai, suluošintas kūnas - kas atperka šias profesines stigmas?

Adrenalinas, malonumas. Prieš mėnesį laiko aš savo kolegei repeticijos metu suplėšiau šonkaulinę kremzlę. Mėnesį ji negalėjo judėti, o mes statėme spektaklį apie Čarlį Čapliną. Ji buvo užsiminusi, kad nėra stimulo likti teatre, maži pinigai, trupė greit pasieks dugną, tik tada ims kilti. Bet pasveikusi pasakė, kad tai buvo didžiausia bausmė - neiti į sceną, kai kiti kolegos šoka. Per spektaklį ji verkė, o kai grįžo, atrodė kaip žmogus, persirgęs vėžiu. Tokių išbandymų metu žmonės perkainoja vertybes.

Ar jūs šokote ekstremaliomis aplinkybėmis?

Spektaklio metu esu susilaužęs kojos pirštą, ir šokau toliau. Sulaužyta ranka šokau Čapliną, ir kai balerinai paėmiau už rankos, pervėrė nežmoniškas skausmas. Bet sako, kad kai ryklys jūroje nukanda koją, iš pradžių nejauti skausmo. Scenoje - kaip vandeny, nejautrumo zonoje. Jei tave pykina ar skauda galvą, atėjęs į sceną kaip Alisa veidrodžių šalyje pereini į kitą dimensiją. Negali pamatuoti jausmo, kiek pasiimi iš žiūrovo, kiek atiduodi, daliniesi energija, vyksta tarsi reinkarnacija.

Prisižiūrėjus perkarusių balerinų gal gyvenime žavi rubensiškų formų moterys?

Gal jūs ir tiesą sakote. Mano žmona yra moteriškų formų. Balerinų moteriškumas kitaip atsiskleidžia. Pas mus nėra tabu, kad jos neturi valgyti, bet dirba kasdien ir nuosekliai, ir suliesėja, greičiau vyksta medžiagų apykaita. Daug vandens reikia gerti.

Prieš sutikdamas gyvenimo moterį turėjote moters idealą?

Ne. Mano moteris - tas žmogus, su kuriuo eičiau į žvalgybą. Ne aš išsirinkau, mes vienas kitą išsirinkome. Neieškojau liesos ar storos, šatenės ar blondinės: pamačiau, pakviečiau į vieną savo spektaklį, ji viena iš dešimties kviestų atėjo. Ji kaip tik studijavo dizaino katedroje, aš - choreografijos, abiem egzaminai, gražus pavasaris... Užkabino jos vidus.

Jaučiu, aš bandysiu artistus rinktis pagal vidų, nes tai svarbiau net už žmogaus kūno galimybes, nes jos pataisomos. Bet jeigu žmogus neturi charizmos, ir liks tik statistas. Noriu, kad žmonės lauktų ne laisvadienių, o darbo. Kitus ir save reikia motyvuoti, ir vienas argumentų - pasakyk bent vieną darbą, kurį norėtumei dirbti be šio.

Dramos artistai prasitarė, kad tuo metu, kai vaidina, jie iš tikrųjų įsimyli partnerę, kankinasi dėl jos. Šokėjas gi apkabina, jaučia kūno kiekvieną tvinksnį.

Aktorius meluoja. Jeigu pasakyčiau, kad jus labai smarkiai myliu, ir patikėsit, vadinasi, labai gerai meluoju. Įsivaizduokite, kiekvieną dieną jauti tuos tvinksnius, ir tai yra kasdienė duona, žiūriu į moterį kaip į darbo partnerį ar darbo vaisių. Jeigu visas, su kuriomis šoki, myli, vadinasi, esi bevalis.

Per vieną spektaklį bučiuojuosi su trimis merginomis. Mus mokė, kaip reikia bučiuotis, ir - atvira burna. Kai su viena bučiavausi, jos mikrofonas man įlindo į nosį, o kitai į burną įkrito mano "kramtoškė". Juokas pro ašaras. Ir kelnės nukrinta šokant, plyšta "klynas", merginoms krūtis išvirsta. Mums tai įprasta, mes net rengiamės viename kambaryje.

Balerūnai kaip metroseksualai darosi veido kaukes, kvėpinasi, puoselėja kūną.

Tai profesinė būtinybė. Bankininkų nagai juk irgi nublizginti, net lakuoti, iščiustytomis panagėmis, manikiūru? Baleto vyrai net skutasi kojas ir pažastis, kiti eina į soliariumą - turi mylėti tai, ką rodai, savo kūną. Tampame pedantais. Jeigu balerūnas išeina aptemptu triko, nuskusta krūtine ir pasidažęs, žmonės pagalvoja - gėjus. Aš pats moku grimuotis, pasidaryti makiažą. Pamatę pienelį odai lentynoje svečiai sako: "Kas tau darosi?" Arba po spektaklio nenusivalo apvedžiotos akys, krautuvėje į mane žiūri. Kai autobuse tetulė pašaukė: "Auriuk, ar į šokių repeticiją susiruošei?", ten sėdintys kultūristai į mane sužiuro kaip į mėšlavabalį.

Profesija verčia elgtis manieringiau, laisviau reikšti emocijas kompanijoje. Giminaitis bankininkas "per mane" pradėjo lankyti šokius, nesidrovi klube parodyti išmoktus žingsnelius.

Ateis toks laikas kaip filme "Nuvarytus arklius nušauna"...

Kad "neišparceliuotų" mūsų šokėjų, kad "nenušautų", turiu tiksliuką išmokyti juos dainuoti. Jeigu pradėsi mokyti, kai jie dar bus 25 metų, vėliau, baigę šokėjo karjerą, galės dainuoti miuzikle. Nesiremiu principu: jeigu moki šokti - tai daugiau nieko nemoki, jeigu esi senstelėjęs aktorius - mirtis.

Mes juk ir gatvėje dirbame, prie "Arkos", nors skeptikai sakė: kam tą virtuvę rodot. Bet žmonės sustodavo, mes parodėme esą artistai. Aš pats ir platformą sukaliau, važinėdavau autobusais su ruporu ir afišomis. Mes tapome matomi.