ŽAIDIMAI. "Smėlio žaidimai" Smiltynėje turėjo daugybę gerbėjų.
2013 metų rugpjūčio 25-30 dienomis "Žemsodžio" slėnyje 5 skulptoriai iš Latvijos ir 4 iš Lietuvos susirinko į vieną vietą sukurti įspūdingą reginį. Smėlio skulptūrų parkas gali gyvuoti iki žiemos, o gal ir iki pavasario - kiek smėlis bus atsparus gamtos jėgoms.
Pasak renginio organizatoriaus skulptoriaus Donato Mockaus, eksperimento idėja gimė Plungės merui Albinui Klimui pasiūlius kurti skulptūras vieną seniausių Lietuvos gyvenviečių - Gandingą - apipynusių legendų tema. Buvo atvežta 200 kub.m smėlio.
"Tai buvo pragaras, kad net išprotėt gali. Kai bandai kurti iš tokios trapios medžiagos, keiki smėlį, ir galvoji, kad iš viso neįmanoma to daryti, pamatęs koks Mikelandželas apsiverstų karste. Pasirodo, įmanoma per dvi savaites 3 m skulptūrą "išdrožti". Teko dalyvauti ir kituose simpoziumuose, ir smėlio struktūra visiškai skirtinga, o spalva ne tiek svarbu: juoda lavos, balta, pilka, geltona ar raudona", - sakė Donatas.
Paklaustas, ar dalyviai dirbo su kaukėmis, atsakė, kad vaikystėje smėlio dėžėje juk žaidėme be jų, tik dabar maža pilis pavirto į beprotiškai didelę. Buvo reikalingos betonavimo dėžės, piramidės formos karkasas, į kurį piltas smėlis su vandeniu ir presuotas, paskui nuo viršaus buvo nurinkinėjama po dėžę iki paskutinės pakopos.
"Menininkas visada laisvas, kitaip - nelaimingas, medžiaga nedaro jam įtakos. O žiūrovai mums pateikė du pagrindinius klausimus: "Čia turbūt naudojate betoną?" ir "Ką darysit, kai įsisiautės liūtis?"
Idėja dar neišpustyta
Pirmąją žemės meno akciją Klaipėdos pajūryje 1992 metais inicijavo tuometinis Žemaitijos dailininkų sąjungos pirmininkas Virgilijus Bizauskas.
"Kapstėmės Smiltynėje, kur smėlio daugiausia vienoje vietoje. Projektas buvo pavadintas "Smėlio žaidimais", menininkai ekspromtu kūrė įvairias instaliacijas bei skulptūras. Susirinko visai nebloga kompanija: Rolandas Rastauskas, Saulius Bertulis, Vidas Bizauskas, Arvydas Karvelis, prisišliejo šiauliečiai ir vilniečiai. Pasistatydavo palapines su vėliavomis, dengėsi dryžuotais Smetonos laikų maudymosi kostiumais ar tiesiog strėnraiščiais", - sakė Virgilijus.
Iš tų performansų įsiminė R. Rastausko "Laiškas mylimai moteriai", krauju rašytas smėlyje, kaip A. Karvelis su R. Treigiu įsibridę į jūrą kastuvais kasė vandenį (ir šis iš pažiūros beprasmiškas veiksmas atrodė labai konceptualiai), atpažįstami veidai ir milžiniškos moterys iš smėlio. Buvo ir abstrakčių, kosminių peizažų, ir kūrinių su jūros išmestais plastikiniais buteliais bei šiukšlėmis. Žmonės plūsdavo pasižiūrėti į autorius ir jų darbus. Tai truko 10 metų...
"Turbūt išsisėmėme, o gal jau ne pagal stotą kapstytis smėlio dėžėje. Pagaliau, kiek galima tą patį "kugelį" valgyti. Malonumas tas, kad padarai daiktą, kuris egzistuoja pusdienį, parą, ir netenka reikšmės, nebent lieka nuotraukoje, bet esmė - pats procesas. O kai susibėga daugiau tokių bepročių, linksma", - sakė V. Bizauskas.
Anot jo, žemės menas nemiršta. Planų turi ir Lietuvos architektų sąjunga: išnaudojus visas klaipėdietiškas stichijas galima būtų išgauti puikių dinamiškų kinetinių kūrinių. Nauji miesto rajonai neišraiškingi, neįdomūs, tačiau ten būtų galima integruoti žemės meno kūrinius, formuojant kraštovaizdį, pasodinti augalų, atvežti akmenų, medžio. Su dailės studentais jis darė projektus vadinamajam Simonaitytės kalnui, kur galėtų būti spiraliniai laiptai. Jei prie idėjos įkūnijimo prisidėtų jauni architektai, būtų galima ir konkursą organizuoti.
Nuo pjedestalo - į gyvenimą
Vilniaus dailės akademijos dekanas, docentas Česlovas Lukenskas sutiko pasikalbėti apie žemės meną, pažymėdamas, jog tai būsią svarstymai menininko praktiko, neketinančio konkuruoti įžvalgomis su kultūros analitikais, meno filosofais.
"Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos kultūroje 6-7 dešimtmetyje būta ryškių pokyčių, sociokultūrinių paradigmų virsmų, ir, žinoma, modernizmo-postmodernizmo strategijų kaitos. Specializacija ir diferenciacija kaip kultūros elgsenos strategijos modernistinėje kultūroje įgalino pasiekti įtikinamų ir efektyvių rezultatų, tačiau šioje sankirtoje pasiekė aklavietę. Visuomenė sumaištavo prieš savo pačios sukurtą socialinę discipliną. Sąvokos "Šaltasis karas", "kolonializmas", "rasizmas", "tautų išsivadavimas", "studentų streikai", "seksualinė revoliucija", "lyčių lygybė" ir t. t. lietė visą pasaulį. Visi buvo "už ką nors" arba "prieš ką nors".
Institucinių galių koncentracija, kapitalas ir iš to kylanti prievarta sukėlė pasipriešinimą asmeninių teisių ir laisvių ribojimui. Įvairūs "išsilaisvinimo" judėjimai pradėjo drebinti griežtas modernistinės disciplinos sienas. Postindustrinėse visuomenėse gimsta naujos postmodernios strategijos. Pokolonijinės, marginalinės kultūros, lyčių elgsenos studijos, holokaustas, homicidas, protesto ir marginalijų kultūros įgauna tarpdisciplininių studijų statusą, ši problematika tampa globali, taip pradeda ryškėti tarpdisciplinariškumas, kaip postmodernizmo strategiją lydintis konceptas. Taigi kultūra - "multikultūriška", polifunkcinė ir postmodernistinė, menas - tarpdisciplininis ir konceptualus. Meno disciplinų sienos aižėja dėl panašių priežasčių kaip ir socialinės. Žanrų, išraiškos formų ir būdų nebepakanka naujiems konceptams reikšti, naujos medžiagos, priemonės ir technologijos pagreitina raiškos pokyčius, kartu tai skatina ieškoti naujų meno erdvių, naujai traktuoti menininko misiją. Sustingusios meno disciplinos turėjo kisti, išnykti, atsirasti, atsinaujinti, hibridizuotis, integruotis. Tokioje aplinkoje gimsta konceptualusis menas, instaliacija, performatyvieji menai ir žemės menas. Tai - savotiška protesto forma prieš saloninį-galerinį-muziejinį meną ir su tuo susijusią socialinę ekonominę tradiciją, nesitikint "genijaus" vainiko ir šešiaženklių sumų už kūrinį. Menininkas išeina iš dirbtuvės, salono, galerijos, muziejaus ir kuria gamtoje (dykumoje, pelkėje, miške, apleistose gamybos teritorijose, nebeveikiančiuose fabrikuose, "iškritusiuose" iš nekilnojamojo turto žaidimų pastatuose) ir pačioje visuomenėje kaip socialinėje terpėje. Nuo modernistinio pjedestalo menas nukeliamas ir įliejamas į gyvenimą, ir kartais tokiomis radikaliomis formomis, jog atrodo kaip piktybinė visuomenės provokacija", - sakė pokalbininkas.
Anot jo, Lietuvoje, šylant politiniam klimatui, 9 dešimtmečio pabaigoje pradeda rastis ir reikštis "nedisciplinuoti" judėjimai, menininkų grupės, pavieniai kūrėjai, peržengiantys tradicinių meninių disciplinų sienas. Pradedamos eksploatuoti naujos meno formos: instaliacija, meninė akcija, hepeningas, performansas, žemės menas. Subręsta natūrali būtinybė burtis tarpdisciplininio meno kūrėjams į bendrijas ar menininkų grupes. "Pradėjome nuo kamerinių meninių akcijų, darbo atviroje erdvėje ir artėjome prie didesnės apimties dalykų dalyvių ir "teritorijos įmeninimo" prasme. Pirmosios akcijos, hepeningai, performansai vyko atokiai nuo vadinamųjų kultūros centrų - karjeruose, pelkėse, miškuose. Ten jautėmės saugesni ir ištikimesni savo protestui. Rinktis meninės raiškos formas ir medžiagas yra menininko valia. Džiaugtis šia pasirinkimo laisve yra motyvuota jo misija. Dalyvauti žemės meno akcijose ar kurti grandiozinius žemės meno projektus irgi yra menininko valia, energija ir ideologija paremti dalykai.
Žemės menas, siūlantis alternatyvias gyvenimo strategijas, mažina kultūrines "dekoracijas", įprasmina laikinumo ir nykimo vertę. Pasirinkusieji šį kelią iš netvarių medžiagų kuria pranešimą ateinantiems, ir, matyt, dar dabar yra paslaptis, kurios nenori ar neišgali suprasti nerimo apimtas, susierzinęs ir skubantis šiuolaikinis žmogus", - sakė menininkas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą