Mindaugas Bačkus: "Patogumas - tai tiesus kelias į rutiną ir susinaikinimą"

Mindaugas Bačkus: "Patogumas - tai tiesus kelias į rutiną ir susinaikinimą"

Tai - pirmasis mano interviu, kuriame sulaukiau kone daugiau klausimų nei pati jų uždaviau. Tai - pokalbis ir pamąstymai apie meną, kovą, repeticijas ir besikeičiančias visuomenės vertybes. "Kas jūs: labiau kūrėjas ar vadovas?" - paklausiau. "Kūrėjas yra tik vienas - Viešpats Dievas. O aš esu Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas ir violončelininkas," - lakoniškai prisistatė Mindaugas Bačkus.

Klaipėdos kamerinis orkestras apibūdinamas kaip vienas jauniausių ir dinamiškiausių tarp profesionalių Lietuvos kamerinių orkestrų. Kaip manote, ar dinamiškumas yra rezultatas to, kad orkestras susibūrė vos 1992 m.?

Manau, dinamiškumas yra požiūris į tai, ką darai, kaip supranti savo profesiją, ką, kur ir kodėl groji, kam apskritai yra reikalinga muzika. Būtent mūsų kolektyvo požiūris į darbą, muziką, klausytoją, kultūros procesus yra labai dinamiškas.

Orkestro vadovu tapote prieš šešerius metus. Kokius tikslus įgyvendinote per šį laikotarpį? Ar orkestras labai patobulėjo?

Negaliu atsakyti į klausimą, ar orkestras patobulėjo. Juk mes matomės kiekvieną dieną ir dėl to sunku pamatyti pokyčius. Čia kaip šeimoje: su žmona gyveni dvidešimt metų, tačiau nematai, kaip ji subrendo.

Reiktų paklausti publikos. Labai sunku įvardinti rezultatus, pasiektus tam tikroje meno srityje. Vėlgi kalbant apie šeimą, gali pasakyti, kad užauginai du vaikus. Tai - apčiuopiamas rezultatas, kaip ir pastatytas namas, užaugintas medis, olimpiadoje laimėtas aukso medalis.

O orkestre... Grojome koncertuose. Na, ir kas? Juk prieš tai irgi grojome.

Jei įvardintume skaičių, kad per šešerius metus grojome maždaug 300 koncertų. Kas iš to? Ar kiekybe galima vertinti tobulėjimą? Dėl to menas nėra toks populiarus. Juk jis neduoda akivaizdžių vaisių. Tai žmonėms ir kelia diskusijas: reikalingas jis ar ne.

Mano nuomone, menas turi jaudinti. Jei koncertas jus sujaudino, turbūt jis buvo geras. Jeigu likote abejingas, buvo kažkas ne taip.

Prieš porą savaičių vyko suomių kompozitoriaus Žano Sibelijaus minėjimas ir į Klaipėdą šia proga atvyko profesorius iš Helsinkio, su kuriuo mes grojome, o po koncerto diskutavome apie tai, kad šiandien jaučiamas ypač didelis publikos atotrūkis nuo klasikinės muzikos. Diskusija buvo labai įdomi, kadangi problema egzistuoja visame pasaulyje. Ką daryti, kad ši muzika būtų įdomi ir aktuali kiekvienam klausytojui? Kaip jį priartinti prie klasikinės muzikos?

Jau po Antrojo pasaulinio karo klasika labai tolo nuo žmogaus, kuriam vėliau teko įgauti atitinkamą išsilavinimą, kad tą muziką išvis suprastų. Dėl to šiandien mes dažnai grojame pustuštėje salėje. Viena vertus, skaudu, kita vertus, tai yra pasekmė ir rezultatas ilgus metus trukusio proceso.

Ką daryti, kad žmonėms grįžtų susidomėjimas klasikine muzika?

Kiekvieną dieną stengiamės atsakyti į šį klausimą. Marketingo specialistai jau yra išsisėmę. Galime garsiai skelbti, kad gros pasaulinė "hiper" žvaigždė, skambės penkiolika akordeonų ar atvyksta atlikėjas, pirmąsyk prisipažinęs, kad yra biseksualus - mes išnaudojome visus marketinginius resursus. O žmonės vis tiek yra abejingi...

Gal laikmetis kaltas? Gal žmonės yra persisotinę informacijos? Čia kaip žurnalistams: kaip jums susikoncentruoti ties viena tema, kai kone kas minutę eina vis nauja informacija? Čia gauni žinią apie išprievartavimą, po kelių akimirkų - apie Jūros šventę, dar po kelių - apie šiuolaikinio meno parodą. Viskas eina dideliais žingsniais... į nieką. Norėtųsi pristabdyti arklius ir paklausti: ką mes išvis čia veikiame?

Pagalvojau, kad reikia kurti bendruomenę, kuriai būtų gera ne tik Mocarto paklausyti, bet ir tiesiog pabūti kartu. Tai - lyg bažnytinė bendruomenė, kurioje žmonės ne tik išreiškia tikėjimą, bet ir džiaugiasi buvimu kartu. Manau, kad koncertas, muzika ir publika galėtų virsti bendruomene. Galbūt tai skamba naiviai ir neįtikinamai, bet aš bent jau bandau rasti kelią.

Ką galite pasakyti apie kolektyvą? Kaip muzikantai jus priėmė, kai pradėjote jiems vadovauti?

Sunku atsakyti, ką jie iš tiesų mano, tačiau mes bendraujame gan artimai, visai kaip šeimoje. Juokaujame, baramės - vis dėlto ši bendruomenė man yra labai brangi.

Aš nežinau, kaip mane priima kolektyvas, kadangi dirbant savo darbą dažnai peržengiu ramios reakcijos ribas. Galbūt kartais žeidžiu žmones, erzinu kitus savo moralizavimu, bet, tikiuosi, kompensuoju tuo, kad niekam nelinkiu blogo ir nuoširdžiai juos gerbiu. Pagarbą jaučiu ir aš.

Kas jums yra repeticijos?

Repeticijos - tai savotiškos tiesos ir meilės paieškos, bandymai kasdieniams, beprasmiams dalykams suteikti prasmę, siekis surasti muzikos grožį. Jei nėra paieškų, nėra ir repeticijų. Bandymus tik švariai sugroti kūrinį nelaikau repeticijomis. Tai turėtų būti kažkas daugiau nei "tai, kas savaime gaunasi". Repeticijos - lyg tam tikros muzikinės - kultūrinės apeigos.

Visai neseniai žiūrėtas Damieno Šazelio filmas "Atkirtis" (angl. "Whiplash") mane labai sužavėjo. Ten vaizduojama, kaip orkestro vadovas per kruviną prakaitą, terorą ir įtampą iš muzikantų siekia "išlaužti" genijus. Kaip manote, ar realybėje tai yra efektyvus būdas?

Perkėlus šį klausimą į kitą loginę plotmę, galime paklausti: ar už meilę reikia pakovoti? Ar tai yra savaiminis procesas: jei žmogus myli, tai myli, jei ne - nieko nepadarysi ir kovoti kaip ir nebėra prasmės? Pirmiausia svarbu atsakyti į klausimą: siekti didžių vertybių ar patogiai gyventi jau esančiose, tačiau žymiai paprastesnėse?

Būtent aš esu kovotojas. Aš užsibrėžiu tikslą ir jo siekiu. Plūduriavimas man yra žudanti rutina. Dėl to esu labai emocionalus, greitai "užsivedu" ir stengiuosi, kad nuolat vyktų procesas. Dažnai būna, kad spaudžiu kitus, kad šie darytų, kas liepta, jei ne - lai susirenka daiktus ir eina lauk. Kai kuriems žmonėms - tai psichologinis spaudimas, agresija ar net prievarta, tačiau, mano supratimu, už meilę reikia pakovoti. Jeigu esi pasyvus ir lauksi, kol kažkas tave mylės... Manau, tai niekada ir nenutiks. Daug pasiekia tik aistringi kovotojai, tačiau taip pat gebantys atleisti bei atsiprašyti.

Labai gerbiu kiekvieną orkestro narį ir dėl to tikiuosi, kad jie man atleis už spaudimą ir despotiškumą. Vis dėlto žinau: jei būsiu ramus ir geras, temperatūra ir rezultatai pradės kristi. Aš netikiu, kad tokiu būdu galima pasiekti ko nors išskirtinio.

Jeigu man tenka mokyti studentą, tuomet - taip, talentą ir galimybes reikia stengtis iš jo išspausti, nes jis yra jaunas ir galbūt dar nežino, kaip tai padaryti. Tačiau, kalbant apie suaugusį žmogų, galima paklausti: ar verta? Jei jo talentas iki šiol nebuvo atskleistas, kaip aš tai padarysiu?

O šiaip labai sudėtinga atsakyti į šį klausimą, nes reikia žinoti kontekstą. Čia dar galima paklausti: ko siekia Klaipėdos kamerinis orkestras? Būti jaunu ir perspektyviu uostamiesčio kolektyvu, ryškiausiu Lietuvos muzikiniu kolektyvu, ar vienu geriausių Europos ar netgi pasaulio orkestrų? Jeigu norite būti tik jaunatviškas Klaipėdos kolektyvas, tuomet stengtis jau nebereikia, galime ilsėtis - juk jau tokie esame. Taigi galime nuobodžiai groti folkloriškai klasikinę muziką, o į mūsų koncertus susirinks vos 20 žmonių.

Jei mes norime būti geriausiu kolektyvu Lietuvoje - tuomet mums reikia repetuoti daugiau. Norint sužibėti Europoje, reiktų tiesiog fanatiškai, nuo ryto iki vakaro, repetuoti. Akivaizdu, kad kelias ir tikslai keičia žmogų. Aš esu maksimalistas ir, tik atvykęs čia dirbti, pasakiau, kad Klaipėdos kamerinis orkestras taps geriausiu pasaulyje. Gal ir nerealu, tačiau eiti link tikslo, nors ir po milimetrą, yra privalu.

Noriu, kad čia visada vyktų virsmas ir procesas, kad orkestras stebintų žiūrovus, kad mes patys save stebintume, noriu, kad mes būtume įdomūs. Kaip sėkminguose santykiuose, kai kiekviena diena yra vis kitokia, o antroji pusė visada keltų jaudulį. Kasdienybė yra kokti.

Puiki šio filmo scena: orkestro vadovas, dirigentas, įdėmiai klauso muzikuojančio kolektyvo ir girdi, kad kažkas nepataiko į natas. Tuomet išskiria vieną muzikantą ir priverčia jį prisipažinti, kad būtent jis daro klaidas. Išvijus jį iš klasės, vadovas pasakė, kad iš tiesų kaltas buvo visai kitas muzikantas. Tačiau už nusigrojimą baisiau yra tik nežinojimas, ar groji gerai ar ne. Kaip Jūs manote?

Su teorija aš sutinku. Tačiau, kita vertus, mes turėtume tokiems žmonėms padėti suprasti.

Jeigu konkrečiai neįvardini žmogaus, kuris neteisingai groja, kiti orkestro nariai pyksta: juk išeina taip, kad blogai groja visi. Viena vertus, suasmeninti reikėtų, tačiau, kita vertus, tai daryti reikia labai atsargiai, nes žmonės yra labai jautrūs ir imlūs kompleksams.

Taip pat, galiu pasakyti, nieko gero yra tuomet, kai žmogui visada yra viskas gerai.

Mano mokytojas yra sakęs, kad kolektyve reikia rasti žmogų, kuris tau labiausiai trukdo - nuolatos tau kažką aiškina, išmuša iš vėžių - ir niekada jo neišmesk. Šis žmogus yra tavo lakmuso popierėlis. Jis tau veidrodiniu principu parodo, ar teisingai dirbi. O žmonės, kuriems visada yra viskas gerai, tai - lyg pilkas tualetinis popierius. Šie žmonės yra... jokie.

Iš esmės darome klaidą, ieškodami komforto. Patogumas - tai tiesus kelias į rutiną ir susinaikinimą. Nors tai skamba kontroversiškai, tačiau komfortas yra blogis. Jeigu norite tobulėti, jums turi būti bent truputį nepatogu. Kaip kad menininkas turėtų būti bent truputį alkanas, kad galėtų kurti. Alkis nėra vertybė, tačiau, jei menininkas nori būti sotus, dažniausiai jis nueina neteisingu keliu: paskui pinigus, o ne paskui meną.

Gyvenate klasikinės muzikos apsupty. Tačiau kiekvienas profesionalus muzikas turėtų bent šiek tiek pažinti kone visas muzikos rūšis ir formas. Įsivaizduoju, kad šeštadienio rytais paleidžiate rokenrolo plokštelę, romantiškiems vakarams renkatės džiazą, o pasisėdėjimui su draugais - poproko legendų hitus. Kaip yra iš tiesų?

Kažkada, važiuodamas iš Vilniaus į Klaipėdą, pastebėjau, kad jau kurį laiką klausau per "Ruskoje radio" skambantį "popsą" ir galvoju: "Oho, kaip gerai padarytas gabalas." Šiaip neklausau šios muzikos, bet negaliu sakyti, kad vienas muzikos stilius yra geresnis ar blogesnis už kitą. Aš nesiklausau "trash metal", nes nuo jaunystės buvau linkęs į ramesnę muziką, ypač džiazą, tačiau nemenkinu šios muzikos.

Vis dėlto paskutiniu metu dažniausiai renkuosi tylą. Juk kasdien, nuo ryto iki vakaro, esu apsuptas įvairiausių garsų ir streso. Namuose neklausau muzikos, o rytais nejungiu jokios rokenrolo plokštelės (nors turiu didelę jų kolekciją). Dažnai ilgose kelionėse, važiuodamas automobiliu, įsijungiu paklausyti įvairaus džiazo, specifinės rūšies klasikos, šiuolaikinės muzikos, kuri mane seniai domina ir intriguoja, pavyzdžiui, Filipo Glaso ar kitų britų ar amerikiečių minimalistų.

Nesu nusiteikęs nė prieš vieną muzikos rūšį. Išankstinis nusiteikimas - tai didelio snobizmo ženklas. O stilius ir skonis yra subjektyvus dalykas, kuris visą gyvenimą kinta.

Kas jums yra tobula muzika?

Mes, muzikantai, sakome, kad pats neįdomiausias atlikimas yra tobulas. Pamenu, kažkas pasakojo: "Žinai, buvau koncerte. Japonų smuikininkė grojo Bethoveno koncertą taip tobulai, kad buvo žiauriai nuobodu."

Mene apskritai nėra tobulo grožio. Čia viskas kuriama kontrasto principu: agresija ir švelnumas, šviesa ir tamsa, disonansai ir konsonansai.

Kokie yra jūsų artimiausi ir tolimiausi planai, susiję su Klaipėdos kameriniu orkestru? Kokių laukiate svečių, pasirodysiančių Koncertų salėje?

Mes visada stengiamės pasikviesti įdomių asmenybių. Artimiausias renginys - šį penktadienį vyksianti "Kontraboso fiesta". Pirmoje dalyje bus rodomas Vilniaus dramos teatro spektaklis "Kontrabosas", antroje - kartu su orkestru solo gros septyni geriausi Lietuvos kontrabosistai. Šiuo koncertu mes taip pat paminėsime Lietuvos kontrabosų tėvo Zigmanto Žuko 90-ies metų jubiliejų.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder