"Muzika turėtų apeliuoti į žmogaus sąžinę"

"Degalai. Garsų energija" - skamba ekspresyviai, jeigu koncerto pavadinimas atspindi repertuarą.

"Permainų muzikoje" visada skamba kas nors neįprasto. Šių metų pavadinimas "Degalai" radosi pagal Julia Wolfe kūrinį "Fuel". Daugelio kompozitorių kūryba atspindi šiuolaikinį gyvenimą, išgirsti daug mechanikos, judėjimo; galbūt tai primins industrinį miestą su jame tvyrančiu smogu. Tačiau būtų banalu konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti muziką. Iš tiesų koncerte bus keturi skirtingos tematikos kūriniai.

Kaip šiuolaikinė dailė, taip ir muzika - ne visiems suprantama, siekianti šokiruoti.

O argi jums neatrodo, kad šiuolaikinis pasaulis yra šokiruojantis? Kai žmonės supranta akivaizdų blogį, bet nieko nedaro. Mes toleruojame iškrypimus, vagis valdžioje, esame verčiami toleruoti viską. Toleruojame, kad dėl pinigų siurbs naftą, suniokos gamtą, atominių elektrinių statybas, - mes naikiname pasaulį.

Kam tą blogį reikia perkelti į sakralią erdvę?

Muzika nėra sakrali erdvė, ji yra kalba, būdas išsakyti mintis. Galbūt kompozitoriai stengiasi pasakyti, kas jiems skauda. Koks nors Izraely gyvenantis žydų kompozitorius galbūt rašo apie mums žinomą konfliktą, pradėdamas kūrinį baisiu triukšmingu sprogimu, kuris jam asocijuojasi su sprogimu, nužudžiusiu jo šeimą. Kažkas pasakys: "O, Viešpatie, kam reikalingas toks triukšmas? Jis mus tik šokiruoja."

Muzika turėtų apeliuoti į žmogaus sąžinę, dvasinį pasaulį, o kas iš mūsų gali pasakyti, kaip tai teisingai padaryti? Ar tik grojant Bachą galima apeliuoti į žmogaus sielą?

Esate sakęs, kad tarnaujate muzikai, ne žiūrovams. Smuikininką Raimundą Katilių lygino su gladiatoriumi, su mirtininku, kuris rizikuodavo nesveika širdimi kaskart išėjęs groti. Manau, jis grojo žmonėms.

Kunigai tarnauja Dievui, bet jeigu nebūtų parapijiečių, kurie susirenka į bažnyčią, kokia būtų ta jų tarnystė? Mes atėję į koncertų salę tarnaujame muzikai, ne publikai, bet be publikos mes - niekas. Paminėjote R. Katilių; tai yra vienas didžiausių stygininkų mokytojų, tai tikrai buvo žmogus, kuris tarnavo muzikai, ir jam nesvarbu buvo sveikata. Visą laiką dirbo kaip išprotėjęs, jautė begalinę aistrą idėjoms, aukštiems siekiams, ir jį sustabdė tik mirtis.

Ar įmanoma suderinti pasišventimą muzikavimui, violončelei su iniciatyvaus meno vadovo pareigomis?

Meno vadovo pareigos nėra sėdėti prie dokumentų, aš tiesiog sėdžiu prie violončelės. Yra tam tikrų įsipareigojimų, repertuarą sudėliot orkestrui, bet tai nė kiek nesikerta su amžinu grojimu.

Turėjote autoritetingų mokytojų. Vėliau tenka mokytis atsiriboti nuo jų įtakos?

Ir tebeturiu. Mano vienas mokytojas sakė, kad jo didžiausia užduotis - išmokyti savo mokinį mokyti save. Jis amžinai užduodavo klausimus. Aš galvoju, kad tai idealus pedagogas, kuris verčia mąstyti, užuot primetęs savo kelią. Esu įsitikinęs, kad mes visi turime savo vertybių sistemą - iš Dievo, iš gamtos, intuityviai jaučiame, kas gerai, kas blogai. Ir mes tik save teisiname, jeigu darome bloga, sakome: "Na, supranti, man reikia šeimą išmaitinti, todėl aš vagiu." Ta vertybių sistema ir yra Mokytojas.

Jeigu jūs nebūtumėte gimęs muzikų šeimoje, gal būtumėte fizikas ar šaltkalvis?

Galbūt, ir tos profesijos nėra blogesnės. Gal tik būtų sunkiau kovoti su gyvenimu. Jeigu nebūčiau muzikantas, man būtų sunkiau jaustis laisvu su savo idėjomis. Pajutęs, kad aplinkui tvyro neteisybė, su kuria norisi kovoti, nežinočiau, ką daryt, būdamas šaltkalviu. Turbūt prasigerčiau.

O dabar žinot?

Atsisėdu prie instrumento, ir jis gydo. Mes susirenkame kartu, ir nesvarbu, kada parašyta muzika, tas darbas ramina sielą. Savaitė atostogų - ir prasideda isterija. Tai vis dėlto darbas su savo vidumi. Viena vertus, menininkai yra labai laimingi žmonės, nes turi galimybę saviraiškai, ieškojimams, visą laiką gyvena klausimų - atsakymų pasaulyje. Kita vertus - labai nelaimingi, nes visą laiką turi išgyventi, nes tik tada sugebės sujaudinti kitą. Čia yra paslaptis, vidinė būsena. Jeigu būsiu abejingas, visi aplink mane taip pat bus abejingi.

---

Nuo ko priklauso, kad vienas koncertas - amatininkų sueiga, kitas - sukrečiantis reiškinys. Viena muzikantė sakė, kad jeigu dirigentas - vidutinybė, orkestrui persiduos jo nepasitikėjimas ir baimės.

Aš nemėgstu idealizuoti kurio vieno koncerto, viename pavyksta vieni dalykai, kitame - kiti. Muzikantai linkę suversti kaltę dirigentui, bet tai tas pats, kaip sakyti, jog gyvename valstybėje, kurioje bloga valdžia, užtat mes irgi esame blogi. Tai nelogiška. Pats parodyk pavyzdį, gyvenk kitaip, neplauk pasroviui. Tai iščiulpia daug energijos, gimdo abejonių, nes kai irkluoji prieš srovę, kiti klausia, kam tau to reikia, koks tu keistas. Bet jeigu nori pamatyti, kur prasideda upė, jos ištakos, vienintelis būdas - irkluoti prieš srovę.

Esate maištininkas? Muzika yra priešprieša popkultūrai, idiotiškai mobiliųjų, reklamų kakofonijai.

Atrodo, maištas gimsta po to. Tada, kai pamatai, kokia didelė priešprieša, atsiranda noras kovoti. Maištas nėra priežastis būti muzikantu. Maištas atsiranda, kai groji scenoje, ir jauti, kad niekas neklauso; tada ant publikos visai nepyksti, pyksti ant pasaulio, šio laikmečio. Kad televizijos pusvalandį transliavo reklamą, kaip reikia keisti pampersus, mes nebegalime išgirsti Bacho, tik tuos, kurie rėkia. Žmonės vakare ateina į akademinės muzikos koncertą, ir supranti, kad jiems yra nuobodu, jie nebegali susikaupti ir nurimti. Mes visi esam išdirginti.

Išragavote daugumą stilių, žanrų; ar atrandate dar muzikoje ką nauja?

Mes galime išragauti amatą, bet kūrybinis pojūtis neišsemiamas. Tą patį kūrinį skirtingi žmonės groja kitaip, visai ne todėl, kad stengtųsi - jie negali net susitarę vienodai pagroti. Kiekviename pasėta savita kūrėjo sėklelė. Kiekvienąkart atrandi nauja, kaip skaitydamas knygą 16, 40 ir 80 metų. Menas - danguje žibanti žvaigždė, link kurios visą gyvenimą eini, ir tas kelias prasmingas, nors niekada nepriartėsi.

Ar jūsų vaikai eina tuo žvaigždžių taku?

Turiu daug draugų, būtų lengva ateityje jiems rasti darbą, bet aš sąmoningai nesistengiu daryti įtakos, noriu, kad eitų savo keliu. Stengiuosi įskiepyti jiems vertybes, kuriomis tikiu, ir parodyti pavyzdžiu, kad darbas, tikėjimas, meilė yra svarbu. Sūnus aštunti metai groja gitara, turi savo korifėjus, aš visiškai nesikišu.

Kas šiandien Lietuvos muzikiniame gyvenime jums imponuoja, kas erzina? Ar esame ne tik lyrikų, bet ir muzikų kraštas?

Lietuviai yra gabūs žmonės. Mes esame emocionalūs žmonės, nors uždari. Lietuviai groja itin jautriai, aistringai. Man šiandien Lietuvoje labai trūksta žmonių, kurie tarnautų aukščiausioms idėjoms, ir tuo užkrėstų kitus. Begaliniu noru pakeisti pasaulį, nors tai ir neįmanoma. Žmogus, kuriam šešiolika, atrodo priešingai, jis tiki šventais dalykais. Bet jeigu nemato pavyzdžio, užaugs toks pat cinikas, kaip ir mes. Mums reikalinga ne cinikų, o kūrėjų tauta, o kūrėjas pirmiausia yra begalinis tikėjimas grožiu, menu, Dievu, meile.

Prieš metus ambicingai pasakėte, kad savo kolektyvą padarysite geriausiu Lietuvoje, kitaip būsit nenaudėliai.

Tai buvo humoras. Tikrai stengėmės, šie metai buvo labai darbingi, šaunūs, dabar pradėsime naują sezoną, tikiuosi, energija neslūgs. Ir eisime mažais žingsneliais į priekį. Mene neįmanoma pamatuoti, kas yra geriausias, čia arba kiekvienas tarnauja idėjai, stiebiasi visą gyvenimą, arba pradeda vegetuoti, save karšinti, ir gyvena praėjusia šlove. Atidirba, kas priklauso, neįliedami aistros nei meilės.

Kai jus muzika nugaluoja, į kokią tylą pasitraukiate?

Muzikoje labai daug tylos yra. Aš labiau pavargstu, kai nieko neveikiu. Man labai pasisekė, kad turiu didelę šeimą, ir kai grįžtu namo pas penkis mažus vaikiukus, būna daug triukšmo. Dar ir katiną Tomazą, kuris atėjo pas mus iš gatvės ir įžūliai išsipleikė ant sofos. Šeima yra kitas pasaulis. Iš esmės gyvenimas susideda iš muzikos ir šeimos.

Sakoma, fanatiško menininko žmogiškosios savybės nukraujuoja. Neapsiriboji asmeniniu gyvenimu, norisi patirti ką nors daugiau.

Turi apsispręsti. Daug priklauso, kiek turi vidinės energijos, kiek jos siurbi iš aplinkos. Būna be galo daug darbo, yra tik pertrauka miegui, ir galvoji,- iš kur ta energija? Man atrodo, kad ji ateina iš tavo paties ir artimųjų meilės. Į E. Balsio menų gimnaziją dirbti ateinu visai išsekęs, bet kai pradedu dirbti su vaikų kvartetu ar vienu mokiniu, jų akys, jeigu išgirsta muzikos grožį, spindi tikėjimu jos begaline jėga. Tada pamoka užsitęsia valandas, ir išeinu iš mokyklos atsigavęs. Tuomet energijos pasisemiu ir iš dangaus.