Ne vien pasninkas svarbu

Kodėl taip pasikeitė požiūris į pasninką? Kokia apskritai yra pasninko esmė, kalbėjomės su jauniausios Lietuvoje Marijampolės Šv. Jono Pauliaus II parapijos klebonu Mariumi RUDZINSKU.

Paskata dalintis

Anot M.Rudzinsko, pasninkas mūsų laikais orientuojamas daugiau į dvasinius, giluminius dalykus nei į gastronominius, o patį pasninką reikėtų suprasti ne tik kaip susilaikymą nuo mėsiškų valgių, bet ir kaip dalijimąsi su vargstančiais. Tai esą todėl, kad dar niekada dvasia nebuvusi tokia apleista, kaip dabar. „Ne tai suteršia žmogų, kas įeina į jo vidų, bet kas iš jo išeina. Gali valgyti vien žuvį ir juodą duoną, kiek nori, bet jeigu visus aplinkui keiksi ir koneveiksi, kokia tada prasmė laikytis pasninko arba penktadieniais nevalgyti mėsos?“ - teigia kunigas. Pasak M.Rudzinsko, neteisinga manyti, kad pasninko laikosi tik vyresni. Yra ir jaunų žmonių, ir paauglių, kurie pasninko laikosi, kuriems tai yra šventas dalykas. Jie tai gavo iš tėvų, senelių ir jiems krikščioniškos tradicijos labai svarbu.

Kunigų stalas nesiskiria

Gal skubantiems, lekiantiems, nežinantiems pasninko esmės galėtų atsirasti kavinės, kur jie gautų tik pasninko maistą? Kunigas susimąsto. Jo manymu, Lietuvoje būtų sunku tai padaryti, nes tikinčiųjų ir besilaikančiųjų Bažnyčios įstatymų nėra tiek daug kaip, tarkim, kaimyninėje Lenkijoje. „Kiek mūsų beliko, nė pustrečio milijono neliko. Bet galbūt sostinėje tai pasiteisintų ir būtų priimta. Kaip yra kavinių, restoranų, kur ruošiamas maistas gurmanams, taip ir tokių galėtų būti“, - pritarė M.Rudzinskas. O ką valgo kunigai per pasninką, teiraujamės. „Kunigai tokie pat žmonės ir nėra kokių prisakymų, kad kunigams per pasninką leidžiama valgyti tas, tas, tikintiesiems - tas ar anas. Mes atsisakome mėsiškų valgių penktadieniais, valgome žuvį, silkę, neriebiai. Per griežtuosius penktadienius stengiamės valgyti vieną kartą per dieną ir ne per daug. Prisimenu, toje parapijoje, kur anksčiau dirbau, Didįjį penktadienį patiekdavo tik barščių viralo, keli baršteliai lėkštėje plauko. Ir tikrai niekas nepasidaro, nei suliesėsi, nei sveikatai kas blogo atsitiks“, - šypsosi kunigas.

Neprasilenkiant su protu ir sveikata

Pagal Bažnyčios įstatymus mėsiškų valgių negalima valgyti ne tik per pasninką, bet ir kiekvieną penktadienį. Ar valgydami pigią dešrą, kurioje gal mėsos apskritai nėra, tik pavadinimas, kad ji mėsiškas produktas, darome nuodėmę? Kunigą toks klausimas prajuokina. Svarbiausia esą nepersivalgyti to ar kito maisto. Apskritai žmogui svarstant, pasninkauti ar ne, pirmiausia reikia paisyti sveikatos. „Yra tokių, kurie nusprendžia 40 dienų laikytis griežto pasninko - duona, vanduo ir malda, bet turi žiūrėti atsakingai, ar tai tau nepakenks, tada negerbtum savo kūno, tai, kas tau Dievo duota“, - sako kunigas. Vaikams, ligoniams, motinoms, senoliams apskritai reikėtų valgyti, kas jiems tinka ir naudinga. Nėra griežtų draudimų ir daugeliui kitų. Nuo draudimo valgyti mėsiškus valgius per pasninkus ar penktadienį apskritai atleisti sunkų fizinį ir protinį darbą dirbantys bei negalintys pasirinkti, ką valgyti, krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviai.

Metas galvoti apie kitus

Pasak Marijampolės Šv. Jono Pauliaus II parapijos klebono Mariaus, gavėnia yra ne tik laikymasis pasninko, susitelkimo ramybei ir geriems darbams, bet ir metas kovoti su blogais polinkiais ir ydomis - rūkymu, alkoholio vartojimu. Kunigas sakė pažįstąs saikingai alkoholį vartojančių ir net du pakelius cigarečių per dieną surūkančių žmonių, kurie per didžiuosius pasninkus visai neima į burną alkoholio ar užkeikia cigaretę. Tai jiems nėra pretekstas visai atsisakyti įpročių. Jie tai daro tik pasninkų metu.

M.Rudzinskas įsitikinęs, kad nereikėtų praeiti pro ranką ištiesusius prie parduotuvių žmones, net ir tuos, kurie greičiausiai auką iškeis ne į duoną, o į pigų vyną. „Nedrįsčiau sakyti, kad tie, kurie dieną pradeda nuo minties, kur gauti centą alkoholiui nusipirkti, niekada neprisikels. Gal nenuskursime, jei paaukosime. Kartais neįdedame monetos į ištiestą delną ramindamiesi, esą tai neturi prasmės, tuoj pragers, bet ar nuo to sąžinė ramesnė? Duoti ar neduoti, yra asmeninis dalykas. Vienam 100 eurų ne pinigai, kitam vienas euras lobis. Prisipažįstu, ne visada pats lengvai tai darau. Viduje visada verda kova, bet kiek įmanoma stengiuosi“, - pripažino kunigas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“