Kas pažįsta Gargžduose gyvenančią Aldoną Varkalienę, manau, pritars man, jog ši moteris šiaip jau nesiskundžia, kaip dabar įprasta mūsuose girdėti. Nors galėtų, nes atmintyje tebėra klaikios vaikystės dienos ir naktys gyvuliniame vagone pakeliui į Sibirą, paskui skurdi jaunystės branda svetimoje žemėje, o sugrįžus į Lietuvą ilgus metus lydėjęs tremtinės „antspaudas“. Gimtojoje Žagarėje taip ir nebuvo lemta pasilikti. Žvilgterėjusi į kambario kampe stovintį iš tolimosios šiaurės ją parlydėjusį vokišką akordeoną, ir ašaras skruostais nubraukia.
Gimusi talentais apdovanotoje šeimoje Aldona ir savo gyvenimą su tuo susiejo: pirma su muzika – ilgą laiką buvo Gargždų pirmojo vaikų darželio muzikos vadovė, o jos parengti ansambliai – konkurso „Dainų dainelė“ pirmieji laureatai. Paskui su tėvais ir šeimynykščiais ėmėsi dekoratyvinio pynimo iš vytelių, dar vėliau jos rankoms pakluso trapus ir šiltas lietuviško kviečio šiaudas – taip dabar ornamentiškuose paveikslėliuose įprasmintas visas jos gyvenimas.
Bet mano bendravardei to nebuvo gana. Kur bebūnant – namuose Gėlių gatvėje, viešint už Atlanto pas sūnų ar dukros sodyboje Suvalkijoje, vis kirbėjo mintis subtiliausius pojūčius ir patirtis išsakyti sakraliniais motyvais: pamažu jos vaizduotėje klostėsi eskizai skulptūrinių mozaikų, simboliškai įprasminančių Aukščiausiojo palaimintą žmogaus gyvenimą, kančią, atgailą ir dėkingumą.
Taip iš jūros bangų nugludintų akmenėlių, gintarėlių, paveikslėlių, kryželių, miniatiūrinių šventųjų relikvijų Aldona prieš keletą metų pradėjo lipdyti kalną su stotelėmis-koplytėlėmis, kurias su malda lūpose reikią pasiekti kylant vis aukštyn... Kaip tuo keliu einama ir kaip suvokiama tos kelionės prasmė, paaiškina pati autorė, o medituoja visi jos klausantys.
– Šia kompozicija siekiau išsakyti padėką Dievui už žemę, už vandenį, už ugnį, už orą, už visų mūsų – gyvųjų ir mirusiųjų – gyvenimus. Man dabar atrodo, – sako Aldona, – jog visa, ką iš širdies gelmių norėjau pasakyti šia mozaika, suvokė ir savo posmais geriausiai išsakė poetė Snieguolė. Štai jie: „Po nuodėmingų kojų numindžiotą akmenėlį, /po ant kaklo kabėjusį perlų, nefrito ir rožinio karolėlį,/ vandenyno bangų glamonėtą kriauklelę,/ motinos meilę ir po maldelę,/ viso gyvenimo kančią į šias koplyčias sudėjusi,/susitaikiusi su savimi/ ir Visatos širdimi pasijutusi laiminga...“
Antrąjį kalną-mozaiką, Aldona sako, panašiai sudėliojusi išsakydama dėkingumą Apvaizdai už jai pačiai suteiktą stiprybę ir sveikatą po sunkių operacijų. Trečioji mozaika – tai gyvenimas apmąstant Kristaus kančias su kryžiumi į Kalvarijos kalną. Mozaika, kaip ir kitos, po kruopelytę sudėta iš pajūrio akmenėlių ir kriauklelių, pusbrangių akmenų ir gintaro šukelių, kurias pati yra surinkusi ar padovanojo jai geri bičiuliai. Brangus tas kūrinys dar ir dėl to, kad į Golgotą veda Kristaus kančios kelio skulptūrų paveikslai iš Gargždų Šv. arkangelio Mykolo bažnyčios. Prie šių mozaikų Aldona gali valandas prarymoti ar pasakoti ją aplankantiems žmonėms, kurie dažnai po sunkių gyvenimo išbandymų nesuranda ramybės, supratimo, atjautos.
Šventų Kalėdų išvakarėse aplankiusi autorę nenustebau klausydamasi jos pasakojimo apie jau subrandintą naujos mozaikinės kompozicijos idėją. Tai būsianti Betliejaus prakartėlė, Kristaus gimimo ir šventų Kalėdų džiaugsmo laukimo kelias. Geros kūrybinės nuotaikos A. Varkalienė su Dievo palaima tikisi sulaukti ateinančiais metais.
Kambaryje, kuris labiau primena muziejaus ekspoziciją nei gyvenamąsias patalpas, artėjant Kalėdų šventėms Aldona mėgaujasi gėrio palaima. Čia to norisi ir visiems apžiūrintiems per ilgus metus jos rankomis sukurtus darbus, kurie galbūt jau puošia ne vieno iš mūsų namus, buvo pačios autorės ar jos talento gerbėjų padovanoti.
Vis neatsistebime šios moters gebėjimais ir minčių dvasingumu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą