"Išgirdau gerą žinią: bus pradėtas restauruoti architekto Rimanto Buivydo suprojektuotas skveras, primenantis senųjų kopų atodangas. Mano sukurta skulptūra, atliedinta prieš 29 metus, prašosi nuvaloma. Tai, žinoma, darko miesto panoramą", - sakė skulptūros autorė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Dalia Matulaitė, Klaipėdai sukūrusi ir dar tris skulptūras, esančias Skulptūrų parke.
Neringos renesansui reikia nedaug: gracų, kad nesubraižytų bronzos ir patinos, privesti elektrą, gerų kopėčių, ir keleto darbininkų, kurie nuo amžiaus atsiradusius defektus sutvarkytų per porą dienų. Pagalbos dėl įrankių menininkė ketina kreiptis į klaipėdietį skulptorių Arūną Sakalauską. Procesas specifinis, tačiau jam esą nereikia milžiniškų investicijų, o jį prižiūrėtų pati autorė.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas sutiko, jog ir mažas skveras gali turėti didelę dvasią. Jam jau ne kartą buvo atsigirdusios klaipėdiečių pastabos apie rūdis ir korozinius varveklius ant skulptūros.
"Mes būtume prasti ūkininkai, jeigu skverą tvarkytume ne kompleksiškai. O skulptūra, suprantu, jums yra brangi kaip duktė, mums - pagrindinis visos aikštės akcentas su paliktais trijų dešimtmečių pėdsakais ant metalo. Būtinai kalbėsiuosi su miesto ūkį kuruojančiais specialistais", - sakė miesto meras.
Menininkė prisiminė, kad sovietmečiu pastatyti dekoratyvinę, ne idėjinę skulptūrą arba taip suprojektuoti aikštę, kaip padarė jos kolega, buvo drąsu. Pradėjus rengti skverą anuometį Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį atakavo komunistų partijos lyderiai, reikalavę neleisti statyti "Neringos". O vėlesniais metais Valentino Greičiūno dėka skulptūra nebuvo išvežta į Minsko liejyklą ir išlydyta.
"Augau Gropiškio kaime prie pat Priekulės, ir kai eidavau į mokyklą, nuo kalno matydavosi Juodkrantės kopos. Mane tėvas supažindino su artimu I. Simonaitytės draugu, medžiagą romanui "Aukštujų Šimonių likimas" teikusiu Endriumi Karaliumi. Šis prakilnus žmogus man, paauglei, papasakojo apie vietovardžių kilmę, upes, upelius, kapus, apie Kraujo dirvą, sugėrusią plakamų baudžiauninkų kraują. Kai buvau jau studentė, gavau kvietimą dalyvauti parodoje "Mūsų jūra". Susirangiusi ant išnuomoto kambarėlio grindų minkiau plastiliną, kartodama: "Jūra, mano jūra...", kol staiga išvydau regėjimą. Tai buvo Neringa, nešanti laivus, galingesnė už Amerikos Laisvės statulą. 1972 metais medinę "Neringos" skulptūrą priėmė P. Domšaičio galerija, o po dešimties metų sukūriau bronzinę", - pasakojo skulptorė.
Autorė, anot menotyrininkų, yra ištikima moderniosios skulptūros priesakams, o taip pat išlaikė tvirtą asmeninį įsipareigojimą gilioms senovės kultūrų tradicijoms. Pirmosios jos skulptūros "Stumbras" ir "Neringa" išsiskyrė visame ano meto "brandaus socializmo epochos" monumentaliojo meno kontekste - jos kūryboje nebuvo komunistinės ideologijos kvapelio.
Rašyti komentarą