Vakar Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta skulptoriaus ir fotografo Gintauto Survilos retrospektyvinė fotografijų paroda "Apie laiką, kelią ir šviesą". Tai tarsi ribinė - sakralinė erdvė, kur už šio regimo pasaulio prasideda nežinoma, radikaliai skirtingų matmenų realybė.
"Savo fotografiją vadinu regyba", - sakė autorius, parengęs jau dvidešimtąją parodą, sutapusią su jo keturiasdešimtuoju gimtadieniu.
Nuo septynerių metų pradėjote tapyti, studijavote skulptūrą, architektūrą. Kas jus paskatino fotografuoti?
Studijuodamas, tapdamas profesionalu, viską sudėlioji į lentynas, pirmykštis kūrybos džiaugsmas virsta kasdienybe ir tarsi dingsta. Patirdamas stiprių asmenybių, autoritetų įtakas tarsi prarandi save. O visi tik ir kalba apie tai, jog "būti savimi" yra pagrindinis menininko burtas.
Man, kaip skulptoriui, prikišdavo Stasio Kuzmos įtaką, o fotografijos, anot S. Valiulio, priminė paslaptingą dailininką Širiką. Kadangi šio tebuvau matęs vienintelę reprodukciją, fotografija man buvo laisvė daryti tai, ko geidžia širdis.
Anuometis "Katalikų pasaulio" redaktorius Konstantas Lukėnas, pamatęs mano sakralines fotografijas, darytas vienuolynuose, paskatino jas rodyti. Tuomet vienuolynuose buvo draudžiama fotografuoti. Man buvo siūloma užpildyti šią nišą, garantuojama erdvė reikštis šioj sferoj visą gyvenimą. Nenorėjau būti kelto vairininkas tik į vieną pusę ir atgal.
Tai fotografija pačiam kaip gyvenimo oda, kurioje užfiksuojamos patirčių tatuiruotės?
Na, jeigu galiu išsirinkti žodį, greičiau tai būtų stigmos. Žmogaus prigimtis tokia, kad jam niekada negana pasiekto tikslo, ir, pagaliau, kiek beieškotum, atsiremi į Dievo savoką, o vėliau ieškai jo buvimo įrodymų, kol pajunti Esatį.
Talentas yra tik viena Dievo dovanėlių, kurią atsineši gimdamas, o Dievo patirtis yra malonė.
Taip pat be pėdsako nepraėjo mano vaikystė kaime, kai daug laiko praleidau klajodamas vienas, žvelgdamas į dangų nuo piliakalnio - būta daug vienatvės ir daug tylos, tai buvo tam tikra egzistencinė patirtis.
Pasaulyje populiarėja socialinė fotografija, tarsi atspirtis Vakarų menininkų metafizinei tuštumai. Šių darbai net vadinami "nesaties emblemomis". Tuomet vertingesnė atrodo reportažinė nuotrauka, liudijanti sukrečiamas žmonijos patirtis bei gamtos kataklizmus.
Visi žanrai turi savo vietą, esu fotografavęs ir visuomenės atstumtuosius. Bet ar daug lietuvių fotografų dirba karo lauke tarp švilpiančių kulkų? Pagaliau kartais socialinė fotografija reikalauja mažiau intensyvių metafizinių pastangų, nei abstrakčioji, kviečianti mąstyti.
Penketą metų gyvenu pajūryje, fotografuoju Kuršių neriją, ir lyg būtų logiška eksponuoti kopų peizažus. Tad atrinkau senus darbus, kuriuose yra dalykų, rūpinčių nedaugeliui.
Meninė fotografija sukuria didesnį įtampos lauką nei tirpstantys ledynai, beprasmiški karai?
Kažkur skaičiau, kad Lietuvoje yra du didieji dailininkai - Čiurlionis ir Šarūnas Sauka. Čiurlionis visą gyvenimą vargo, ir jo mirtis buvo baisi, tačiau tapė karalių pasaką, iliuzijas, tarsi lengvus pūkelius skraidančias.
Sauka labai vaizdingai apnuogina natūrą, jo menas dar žiauresnis už gyvenimą. Tai dvi skirtingos kategorijos, ir ginčytis, kurio kūryba intensyvesnė, tikresnė - bergždžias dalykas. Bet man didesnis autoritetas yra Čiurlionis.
Esate talentingas skulptorius; ar nebėra svarbu kurti skulptūras kaip vertesnius už fotografiją civilizacijos, tautos istorijos ženklus?
Mane nustebino Vienoje matytas milžiniškas paminklas Stalino kareiviui, nuo kurio nukentėjo visa Europa. Pas mus vyksta skulptūrų griovimo vajus.
Tyliai savo namuose galiu sukurti mažą skulptūrėlę, ne visuomeninę, nes esu tik silpnas žmogus ir dar norisi gyvent. Kai intensyviai kūriau skulptūras (kurios dabar Amerikoje, Šveicarijoje, Vilniuje), gyvenau drėgname šiltame pusrūsyje. Dabar turiu rimtų stuburo problemų bei sunkios formos astmą.
Lietuvos menininkai prabyla apie dvasinę emigraciją, štai Paulius Normantas pasikrikštija Laisvu vėju ir ketina užsimūryti nuo pasaulio oloje... Ko jie neištveria?
Dėl masinės emigracijos negalime kaltinti menininkų nei jaunimo. P. Normantas kalba apie tai, kad atgimimui tauta atidavė paskutines jėgas, ir dabartinę krizę vadina tautos dvasine savižudybe. Tai, kas vyksta, iš tikrųjų dramatiška, ir jis stengiasi to išvengti, ieško savo kelio, šviesos Tibete.
Kad ir kaip būtų sunku, privalau gyventi ir kurti čia, nes mano kūrybos archetipai ir vertybės yra lietuviškos.
Ir visdėl to, ką vadinate "regyba"?
Vidinį regėjimą. Jei sakau: einu fotografuoti, darau šį ir tą, bet mėnesius niekas nevyksta. O ateina įkvėpimas, sukiesi aplink, ir atrandi. Gali kapstytis šiukšlyne, kur visa pūva ir smirda, ir padaryti estetišką fotografiją, nesvarbu tikrovė - graži ar bjauri, dramatiška ar idiliška.
Fotografija man ne kaip atpažįstamos vietos, veido atspaudas, o kaip abstrakčioji tapyba, kai nieko neatpažįsti, bet suveikia pasąmonė ir atsiveria neregimoji žmogaus prigimties dalis.
Gal surengsite savo tapybos parodą? Kur kas "nuodėmingesnę", kurioje mažiau šventumo skraisčių... Matau pragmatiškąją Jūsų pusę, jums nesvetima visa, kas žmogiška.
Turiu tokią ydą, esu perfekcionistas, ir, tarkim, niekada neleisiu išvyst dienos šviesą netobulai savo tapybai. O fotografiją rodyt kartais išdrįstu, nes niekas nemato tų šūsnių, kurias atidedi, tų faktūrų sproginėjimų.
Geras klausimas apie meno šventumą, nors kiek pompastiškas. Nė vienas žmogus negali išvengti nuodėmės, pagaliau jau yra toji prigimtinė, bet jaučiuosi įpareigotas sąmoningai to vengti. Pasirinkęs menininko kelią, atsižadi šventumo. Nuodėmė, kas be ko, turi savo žavesį ir saldumą, bet nesinori, kad tokia būtų pažinimo kaina.
Bijau sakyti, kad kita paroda sulaužysiu visus įprastinius kanonus, nes tai būtų pažadas. Tačiau žmogus, surengęs eilę parodų, ir tuo labiau kelių žanrų tarnas, užkelia sau kartelę išgryninti stilių, sutaurinti, nesiblaškyti į visas puses. O paskui iš jo vaduotis...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą