Į organizaciją buriasi arti 20-ies Klaipėdoje bei aplinkiniuose miestuose gyvenančių metalo apdirbimo meistrų, jos įstatai - jau pakeliui į gyvenimą, o gruodžio 2-ąją cechas pakvies į uostamiesčiui visiškai naują renginį - Baroti galerijoje vyksiančią pirmąją jungtinę juvelyrikos parodą, kurioje bus galima pasigėrėti juvelyrų darbų įvairove: nuo klasikinio dizaino ir medžiagų iki eksperimentinių sprendimų.
"Norinčiųjų dalyvauti parodoje autorių gausa parodo, kad tokio susibūrimo kolegoms seniai stigo, - mano vienas iš Klaipėdos krašto auksakalių cecho iniciatorių, juvelyras-dizaineris Viktoras Sitalo. - Kita vertus, jis suteiks klaipėdiečiams puikią galimybę pamatyti, kiek uostamiestyje yra talentingų žmonių, puoselėjančių šį amatą."
Kol kas plačiajai visuomenei čia pat kuriančių juvelyrų vardai dažniausiai nesako nieko. Nors į profesionalų dirbtuves klientus vis dažniau atgina pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjusi tradicija užsisakyti vienetinius vestuvinius žiedus bei palepinti save ar artimą žmogų išskirtiniu papuošalu, juvelyrams vis dar tenka girdėti priekaištingų pastebėjimų, esą jų darbai "kažkodėl" brangesni nei parduodami masinės gamybos papuošalų, profesionalų vadinamų auksine bižuterija, krautuvėlėse, kur ant prekystalių brangakmenių pakaitalais žiba dešimtys tipinių gaminių.
[CITATA]
Išsklaidyti mitus, įvardyti autorinių juvelyrinių dirbinių bei masinės gamybos skirtybes, populiarinti auksakalystės amatą ir lavinti visuomenę pažangaus papuošalų dizaino srityje - tik keli naujai kuriamos organizacijos, taip pat numatančios įvairias kvalifikacijos tobulinimo ir profesinio bendradarbiavimo galimybes, tikslai. Be kita ko, cechas ketina puoselėti ir vietinį auksakalystės paveldą. Taigi - savo pirmtako, įkurto XVIII a. pabaigoje, tradicijas.
V. Sitalo turimais duomenimis, nuo 1720 m. Klaipėdoje dirbo vos du meistro statusą turintys auksakaliai, tiksliau - sidabrakaliai, kurių veiklos spektras kiek skyrėsi nuo jų šiuolaikinių kolegų. Anuomet meistrai daugiausia gamino namų apyvokos daiktus: taures, lėkštes bei kitokius indus, stalo įrankius.
Meistrams talkino pameistriai ir mokiniai. Norint iš vieno statuso pereiti į kitą, reikėjo išlaikyti kvalifikacinį egzaminą: pagaminti kelis dirbinius, pavyzdžiui, meistro vardo siekiantis pameistrys turėjo cechui pateikti savo pagamintą sidabrinį bokalą, auksinę grandinę ant kaklo bei žiedą su brangakmeniais.
Prieš įkurdami savo cechą, uostamiesčio meistrai priklausė Tilžėje veikusiai profesinei organizacijai. Miestiečiams prasigyvenus, Klaipėdoje dirbtuves atidarė dar vienas sidabrakalys, ir trijulė, ilgai nelaukusi, ėmėsi savarankiškos organizacijos kūrimo. Būdamas amatininkų savireguliacijos bei kokybės užtikrinimo institucija, cechas turėjo savo įspaudą, kuriuo buvo žymimi dirbiniai.
Vokietijos muziejų fonduose esama vos keletas išlikusių šio cecho įspaudu pažymėtų darbų. Paskatinti visuomenę domėtis vietos sidabrakalystės paveldu iš mokslinių bei mėgėjiškų pozicijų, galbūt ir sugrąžinti kai kuriuos senuosius dirbinius į jų "gimtinę", - viena iš V. Sitalo interesų sričių.
"Būtent faktas, kad Klaipėdoje yra veikęs cechas, tapo akstinu mums susiburti ir inicijuoti savo veiklą, tad ja norėtume atiduoti duoklę istorijai", - sako jis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą