"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. Vienas iš veikliausių praėjusio dešimtmečio pradžios uostamiesčio muzikinio gyvenimo dalyvių, renginių techninis organizatorius bei didžėjus Darius Gedminas-Palmeris,
šmaikštaus jo bičiulio žodžiais tariant, grojo jau tada, kai dar nebuvo muzikos.
39-erių vyrui praėję du dešimtmečiai padovanojo pravardę, kuria jis žinomas labiau nei tikruoju vardu, ir didžėjavimo iš beveik visų žmonijos sukurtų garso laikmenų patirtį. Tačiau šie faktai - tik pora spalvotų akučių iš jo gausių prisiminimų ir įspūdžių kaleidoskopo.
Kaip atsidūrei Klaipėdoje?
Įdomiai, nes šiaip turėjau būti Vilniuje. Augau Naujojoje Akmenėje jos klestėjimo metais - veikiant cemento gamyklai, tai buvo turtingas miestas, čia veikė ir teatrai, ir sporto rūmai, dirbo geriausi visų sričių specialistai. Mėgau sportą ir svajojau apie futbolininko kelią, manau, būčiau galėjęs žaisti rinktinėje, nes išties turėjau gabumų, kuriuos įvertino Panevėžio futbolo internate. Vieną dieną gatvėje sutikau pažįstamą merginą, kurią buvau įsimylėjęs, ir pasisiūliau ją palydėti - ji ėjo į teatro repeticiją. Ten mane pastebėjo mokytoja Stasė Niūniavaitė, viena geriausių Juozo Miltinio mokinių. Sako, jūsų veidas keistas, jūs labai tiktumėte teatrui, prasieikite, pasirodykite... Mėginau išsiginti, kad esu sportininkas, ir man nieko, išskyrus kamuolį, daugiau nereikia, tačiau ji įtikino pamėginti. Teatro magija mane užbūrė. Po mokyklos išvažiavau - stoti į aktorinį arba režisūrą Vilniuje. Tačiau važiuoti traukiniu pabodo ir Šiauliuose išlipau aplankyti pusseserės. Ji sako: "Rytoj važiuoju stoti į Klaipėdą, į konservatorijos fakultetus." Galvoju - vis drąsiau dviese. Ji neįstojo. O aš įstojau. Šitaip tapau teatro režisūros studentu ir klaipėdiečiu.
Kaip virtai ir diskotekų pasaulio dalimi?
Diskotekas vedžiau būdamas dar penktoje klasėje, iš pradžių - pionieriams, paskui - komjaunuoliams, vėliau - kultūros namuose... Patekti į diskomanų ratelį tuomet buvo labai sunku. Mp3 formatu muzikos neparsiųsi, iš radijo neįsirašysi - reikia pažinčių. Pačioje diskotekų vedėjų kastoje buvo įprasta, kad naujokas bent pusę metų turi pasukinėti lempas, pakilnoti garsiakalbius, prireikus parnešti alaus ar cigarečių. Už tai tau leisdavo tik pastovėti prie pulto... Pats darbas buvo visai kitoks nei dabar. Diskomanai nemiksuodavo muzikos, o buvo tikrų tikriausi MC - turėjo greitai sukurti tekstą, taikliai pašnekėti per pertrauką tarp dainų, atsukti juostas su "elfiuku" (juostinis magnetofonas "Elfa". - Aut. past.), ir šitaip devynias valandas. Drąsiai galiu teigti, kad tais laikais dirbti šį darbą galėjo tik turintieji Dievo dovaną - smegenys virte virė, apie jokį išgėrinėjimą prie pulto negalėjo būti nė kalbos.
Kai studijavau, finansinė padėtis reikalavo dirbti. Vienas žmogus paragino pabandyti "Bilduke". Tuomet tai buvo vienintelis naktinis klubas Lietuvoje. Į jo vakarėlius buvo sunku gauti bilietus iki renginio likus dar savaitei dviem, žmonės važiuodavo iš Kauno, Vilniaus, Panevėžio - ir ne tik pasilinksminti, bet ir sužinoti kažko naujo, nes klubai buvo antra instancija po Liuksemburgo radijo, suteikusi galimybę išgirsti naujos muzikos... Atėjau darbintis būdamas antrakursis. Klubo vadovas sako: "Jeigu tu iki rytojaus surasi man vieną dainą, kurios ieškau labai ilgai, priimsiu." Akmenėje mes turėjome visko, tad pasakiau parnešiąs po valandos. Iki šiol saugau šią juostą atminimui - tai buvo "Sweet" daina "AC/DC". Buvau iškart priimtas dirbti pagrindinėje salėje.
Gyvenimo tempas tapo beprotiškas - dirbau pernakt, be to, klube buvo ruošiamasi kiekvienam renginiui, tad vaikščioti į paskaitas kartais tiesiog fiziškai neturėjau jėgų. Mane pasikvietė pokalbio amžiną atilsį dėstytojas Edgaras Savickis. Sako, aš į tave dėjau daug vilčių, nes mačiau tavyje pantomimos specialistą. Buvo apmaudu, tačiau man reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Tad trečiame kurse perėjau į masinių renginių režisūros specialybę. Ir dėl to nesigailiu. Tiesa, sceną iki šiol sapnuoju. Regiu save teatre ir svajoju į jį sugrįžti. Tačiau gyvenimas padiktavo kitas sąlygas.
Pasinėrei į naktinį gyvenimą?
Po kurio laiko "Bildukas" pradėjo silpti, o aš perėjau "Pas Albertą". Tai buvo visai kitas etapas. Ten būriavosi žmonės, su kuriais esu pažįstamas iki dabar: Hansas, Crembo, Weego... Didmiesčio kvapo man suteikė Henrikas Žižys. Renginių organizavimas čia buvo agresyvesnis, skambėjo daugiau elektroninės muzikos, pirmieji hauso kūriniai. Drauge tai buvo labai sunkūs pereinamojo laikotarpio laikai - 1991-1992-ieji, pašėlusių pinigų ir pokyčių metai. Vėliau vedžiau laidą "Beždžioniukų diskoteka", prasidėjo kelionės po Lietuvą, filmavimai... Po jų atėjo "Prieplaukos" laikai. Būdavau klube kasnakt, pagrodavau, bet jau pradėjau jaustis esąs jaunesnės kartos, kuri perėmė pultus iš vyresniųjų, stebėtojas. Po truputį į konkurencinę kovą kilo Vilnius, tačiau Klaipėdoje buvo labai daug judesio. Tuo metu atrodė, kad visas pasaulis jai pavydi.
Vėliau buvau nutolęs nuo renginių - dirbau barmenu, baro vedėju, vadybininku. Tiesiog turėjau atsikvėpti, apgalvoti. Po 3-4 metų pertraukos Artūras Mejeras pasiūlė dirbti "Bumso" radijuje. Idėja buvo perkelti mano vestas diskotekas iš naktinio klubo į eterį. Muzikinė laida "Bumso balius" gyvavo trejus metus ir turėjo gana aukštus reitingus. Tuo laikotarpiu savaitgalių nemačiau visai - pirmą nakties, po eterio, susikraudavau kompaktines plokšteles į turistinį krepšį ir skubėdavau groti į naktinį klubą...
Dabar techniškai aptarnauju, vedu renginius, groju. Visiškai nuklysti nuo didžėjavimo neleidžia žmonės, kurie vis dar pasiūlo pagroti. Man patinka šiuolaikinė muzika, sielai mielas R'n'B, "electro" hausas, tačiau groti dažniausiai tenka seną muziką. Manau, pranašumo man suteikia tai, kad pradėjau groti būdamas labai labai jaunas ir puikiai prisimenu, kas anais laikais skambėdavo per vakarėlius. Tai suteikia man galimybę užkabinti vyresnių klausytojų širdis.
Ką savo gyvenimo kelyje labiausiai vertini?
Labai džiaugiuosi pamatęs, kaip anuomečiai paaugliai - tarkim, DJ Mindaugėlis ir kiti, - pradėjo savo kelią, kokią padarė įtaką Lietuvos kultūrai ir Klaipėdai kaip miestui. Skaudu, kad uostamiestis užleido savo pozicijas renginių kultūroje. Posakiai "yra kaip yra" ir "gerai bus" man yra tarsi peilis. Pasigendu išradingumo. Gal todėl, kad studijos ir patirtis man padarė įprastą vieną dalyką, kurį jaunosios kartos veikloje pastebiu vis rečiau - profesionalų požiūrį į savo darbą. Dabar dažniausiai apsiribojama simpatiška vizija arba gražiai surašytu scenarijumi. O per patį renginį - "kaip bus, taip..." 1989-1992-aisiais Klaipėdą garsino ryškūs renginiai ir grupės, nes visi degėme, brandinome ir gvildenome įvairiausias idėjas, net neturėdami gausybės priemonių joms realizuoti. Dabar niekas nebedega. Kodėl vyresnei kartai, kūrusiai tą laikmetį, nepavyksta perduoti savo sukauptos patirties jaunimui? Šiais laikais jaunimėlis gali pasiųsti "ant trijų raidžių" vidurinės mokytoją. Kultūroje yra panašiai. Pinigai uždirbami, o meilės ir nuoširdaus domėjimosi liko mažai.
Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą