Jau ketvirtus metus rengiate tarptautinį kalvystės plenerą "Keturi vėjai". Paklausiu pragmatiškai: kokia jums iš to nauda?
O kokia nauda, kai susitinkate su draugais ar giminaičiais? Mes nesame tokie galingi, kaip ukrainiečiai kalviai, kurių susirenka trys šimtai. Jie turi labai turtingą privatų rėmėją, kuris už viską užmoka. Pasirodo naujų veidų; šiemet iš Sankt Peterburgo atvyko kalvis Vladimiras Sochonevičius. Kasmet iš Čekijos atvažiuoja Jan Kovar, iš Latvijos - Etgar Vronski. Visame pasaulyje kiekvieną mėnesį vyksta kalvių festivalis, visur suspėti neįmanoma. Už dviejų savaičių pleneras vyks Vokietijoje, Oldenburge. Mes Klaipėdoje pasimatome kartą per metus, pasižiūrime, ką nauja padarėme.
Laikotės tradicijos po plenero padovanoti Klaipėdos miestui visų kalvių kartu sukurtą kompoziciją.
Pirmoji kompozicija "Penktasis vėjas" stovi Kruizinių laivų terminale, antroji skulptūra - "Gyvybės medis" yra Kalvystės muziejuje, trečioji, sukurta Lietuvos tūkstantmečio garbei - "Lietuvos žemėlapis", vis dar neranda sau vietos. Bet atras, nes tai yra kalvių darbas, tai yra istorija.
O šiemet mūsų besisukiojančiai "Vėjarodei" iškart buvo paskirta graži vieta Piliavietėje. Senosios kuršių vėjarodės buvo su ženklais ir užkeikimais, šiandien žmonės vėjarodėse nori matyti briedį, paukštį, žirgą. O mes kūrėme vėjarodę vėjo stichijos tema, kurią kiekvienas meistras perteikė savaip. Dar įkomponavome simbolinį priekalą.
Prieš dešimt metų dalyvavau plenere Vokietijoje, ir mes taip pat darėme bendrą kompoziciją. Vladimiras Sochonevičius anąsyk pačiupo mano plaktuką ir privirino jį prie tos kompozicijos visiems laikams. Šiemet, kai baigėme vėjarodę, susgribau, kad kažko trūksta, ir spontaniškai prie priekalo įkompanavau Vladimiro plaktuką. Kolegos šypsojosi: "Čia kažkas daugiau nei pokštas."
O ką jūs pats per šiuos metus įdomaus nukaldinote? Kalvių sąjunga bendradarbiauja su Lietuvos pilių ir dvarų asociacija.
Įvairiausių darbų: skulptūrinių kompozicijų, taikomosios dailės, pano, interjero bei eksterjero metalo elementų. Aš dirbu tai, kas žmonėms gražu. Jie pamėgo mažąją plastiką, o iš monumentalesnių kalviškų dalykų - laiptų turėklus. Šie tapo itin populiarūs.
Man asmeniškai dvaruose dirbti neteko, bet Liepų gatvėje, šalia senojo pašto restauravau vartus, kitus autentiškos kalvystės reliktus.
Verkšlename, kad Klaipėda neturi savo veido; gal kalvių darbai galėtų būti jos identiteto dalimi?
Per plenerą diskutavome ir apie Klaipėdą. Manau, senamiestyje nauji namai neturėtų taip baisiai išsišokti, kaip antai šalia autentiškų "Memelio" sandėlių įgrūstos dvi stiklinės dėžės. Labiau būtų derėję panašios architektūros ir panašių medžiagų statiniai su kalviškais elementais - langinėmis, grotomis, vartais. Dygsta nauji kvartalai, jų įvaizdį palikčiau architektų nuožiūrai, nors tą pastatų asketiškumą tikrai papuoštų ir kalviai. Vietoje dvelkiančio šalčio iš karto rastųsi gyvybė. Naujuose namuose matome tik metalinius "paraitymus", padarytus nesugebančių komponuoti "geležies daužytojų" arba šaltkalvių.
Aš manau, kad senamiesčio stogams tiktų įvairios vėjarodės, dekoras, stogeliai ant kaminų; šie autentiški dalykai puošė senąją Klaipėdą. Kalvystei ir architektūrai turiu palyginimą. Žiūrint žmogaus akimis,moteris iš prigimties yra grožio įsikūnijimas, bet pasipuošusi auskarais, vėriniu sukuria dar daugiau mistikos, tampa dar tobulesnė. Kalvystės menas, tas ažūras, mano nuomone, yra papuošalas. Be abejo, būtinas saikas ir dermė. Antai Mažojoje Lietuvoje visais laikais kapinaitėse buvo geležiniai kryžiai, tvorelės. Dabar Karklės kapinaites darko akmeninės antkapių plokštės, sutemptos vietoje autentiškų kalviškų kryžių.
Kuo lietuviai kalviai skiriasi nuo kitų pasaulio kalvių?
Paklausiau to Vladimiro iš Sankt Peterburgo, kokie mes jam atrodom. O jis: "Na, čia reikia pagalvoti..." Jam geriau kalti, o ne iš šalies žiūrėti į kitų darbus. Metus dirbau Amerikoje, prancūzų kompanijoje su devyneto tautybių kalviais - jie tokie pat žmonės: vienas pavydus, kitas piktas, trečias - romantikas ar melancholikas.
O amatas - skiriasi. Rusijoje per pristatymą mačiau daugybę darbų: dominuoja pompastika. Sudėtingos detalės, kompozicijos, monumentalumas, visa labai sodru, supinta, turtinga. Čekai turi keturias kalvystės mokyklas, kurios kiekvienais metais išleidžia po dešimt profesionalių kalvių. Ten labai gilios kalvystės tradicijos. Jiems pasisekė labiau nei mums, nes buvo mažiau veikiami tarybiniais laikais viešpatavusio visiško kalvystės neigimo. Jos buvo nelikę interjeruose nei eksterjeruose. Čekai labai subtiliai prieina prie metalo - su ieškojimais, technologijomis, autentiškais segmentais. Jiems geriau padaryti mažesnės apimties darbą, bet labai preciziškai. O lietuviai, sakyčiau, yra "tarpinis variantas" tarp rusų ir čekų - ir geografine padėtimi, ir savo požiūriu į kalvystę.
Atsiranda vis naujų technologijų, architektūra, stilistika kinta. Abejoju, ar kada grįšime į baroko laikus, į gryną meistrystę. Šiandie meistras yra retenybė, egzotika, architektūrą pasiglemžia pramonė: stendai, skydai, konstrukcijos. Kažkada ir mūrijo, ir stogus dengė meistrai, o ateityje architektūra vargu ar bus meistrų rankų darbas. Jie gal tik padekoruos, papuoš mažesnius, individualius objektus.
Dėl to plenero konferencijos tema ir pasirinkote "Kalvystės perspektyvos XXI a." - su liūdna ateities gaida?
Ateitis yra šviesi, jeigu mes į ją žiūrėsime šviesiom akim. Jeigu Lietuvoje rengsime tokius plenerus ir konferencijas, susitiksim, pasibūsim, žmonėms turėsim ką parodyti. Reikia neužsidaryti savo kalvėse, išeiti į žmones, leisti jiems pakalti, kad pamatytų, kaip tai yra gyva ir šilta. Jeigu mes bendrausim, dalyvausim, rodysim, tikiuosi, kalvystė nebus pamiršta. Eisime į priekį, žiūrėsime, kaip derintis prie šiandieninių technologijų, krypčių. Kaip keitėsi įvairių epochų drabužiai, taip ir kalvystę palyginčiau su šių dienų drabužių papuošalų įvairove.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą