Pasaulio vienovė, žvelgiant iš erdvėlaivio...

Parodos

"Rainoje" galerijoje veikiančioje Dano Andriulionio tapybos parodoje "Raina intriga" - vėl verpetuoja archaiškų civilizacijų architektūros ženklai, baltų mitologijos klodai, germanų runos bei rytiečių mandalos. Dailininkas it alchemikas naudoja jam vienam pažįstamą techniką, lydydamas drobėse savo vizijų auksą.

Menotyrininkai Daną Andriulionį vadina nuošalės kūrėju - ir geografine, ir metafizine prasme. Autorius nesiveržia į avangardą, jo atradimai gimsta įsistebeilijus į danguje pulsuojančius šviesulius, į tik išminčiams ir žyniams suvokiamus žmonijos rašmenis akmenyse bei laiko rūdžių apneštus reliktus. Tie jo darbai, kiek primenantys aeroarcheologų brėžinius, pasiekė privačias kolekcijas Izraelyje, Anglijoje, JAV, Prancūzijoje, o nūnai ir Japonijoje.

Dailininkas aiškinti savo darbų nemėgsta. Bet pripažino, jog paskutiniąją parodą rengė išgyvendamas savotišką karštinę arba "nepaprastąją padėtį". Intriga buvusi ta, jog tapė naktimis, kad užpildytų galerijos erdvę vietoje kito menininko žadėtos parodos.

"Kartais norisi pabėgti nuo racionalumo, bet esu įklimpęs į architektūrą, senųjų rašmenų tekstus, gilinimąsi į jų prasmes. Nesu pamišęs dėl runų, bet dešimt metų jos tarsi iš vidaus išnyra, tad iš kartono persikėlė drobėn. Keliaudamas po Pamyrą, Altajų, Tian Šanį jų nerasdavau, bet man artima Kastanedos gamtos kontempliacija, paslaptingieji žmonijos archetipai", - kalbėjo autorius.

Žiūrovai išskyrė D. Andriulionio ryškų paveikslą "Quo vadis?", kuriame nerasi įprastos rūdžių spalvos. "Jį nutapiau grįžęs iš Europos menininkų suvažiavimo Budapešte. Bet reikia specialaus apšvietimo, kad suskambėtų; tamsoje jo nematyti. Aš neseniai atradau metalo, vario spalvų žaismą, gyvasties ir asociacijų jame. Maišant dažus, randasi įstabus žalsvas vario švytėjimas. Man įdomiausia yra ieškojimas, vidinių pajautų šifravimas bei inkrustacijos. Išbandžiau ir ekspresyvesnį, laisvesnį potėpį."

Neseniai dailininkas dalyvavo plenere "Mažosios Lietuvos paveikslų sodas". Retai tapo ir iš natūros, jo dar laukia figūrinės kompozicijos ir galbūt portretai. Nepasakytum, jog Andriulionio drobių erdvė - bežmogė. Gal tiksliau būtų sakyti, jog jose jaučiama žmogaus dvasia, Kūrėjo esatis. Neseniai, sėdėdamas "Kurpiuose", Danas nutapė keletą paveikslų, įsijautęs į V. Grubliausko džiazo improvizacijas.

"Teisingai pasakei: mano darbas panašus į kronikų rašytojo ar alchemiko. Idant paveikslas nebūtų "plokščias" ir jame įžvelgtum vyksmą, reikia meistriškumo, įtaigos, išnarplioti daugelį techninių dalykų, ir vidinės įtampos. Tas menamas veiksmas, judesys regimas paveiksle, kuris pažvelgus kaskart paveikia kitaip; tai išgauti yra sudėtingiausia, reikalauja daug įgūdžių", - sako Danas Andriulionis.

Prisipažįsta, jog jam žmogiškai gaila skirtis su kai kuriais savo darbais, bet dirbtuvėje grūdasi paveikslai, o iškeliavę į galerijas ir katalogus, jie tęsia visavertiškesnį gyvenimą.

Ivona ŽIEMYTĖ