Pasaulio žemaičiai savo identitetą įamžina dailėje.

Birželio 28 dieną Plungėje, kunigaikščio Oginsko rūmuose, Žemaičių dailės muziejuje atidaryta IV Pasaulio žemaičių dailės paroda. Per tūkstantį šventės dalyvių pasveikino šio muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, prabilęs: "Nuo vaikystės gėrėme tavo šaltinių vandenį, pažinome raštą, gimtoji Žemaitija, pagimdžiusi daug didžiavyrių, sava išmintimi ir kūryba garsinančių tave visame pasaulyje". Oginskio rūmuose, tarsi Lietuvos Versalyje, 135 menininkai pateikė 350 skulptūros, tapybos ir grafikos darbų, o Plungės kultūros namuose įvyko 56 fotomeninkų 155 fotografijų pristatymas.
Apie tai, kaip svarbu išsaugoti savojo regiono mentaliteto tapatumą, unikalumą, orumą kalbėjo Seimo nariai žemaičiai Jurgis Razma, Audrius Klišonis, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Vaclovas Krutinis bei Plungės rajono meras Vygantas Danilevičius. Apie žemaičių meno tradicijas kalbėjo Žemaitijos dailės muziejaus įkūrėjas, garbusis Juozas Bagdonas.
Oginskio dvaro bičiulių draugijos narės, nūnai gyvenančios Australijoje, Danutė Baltukienė ir Dalia Antanaitienė sakė, jog draugijoje gyvuoja apie 40-ies muziejininkų, žurnalistų ir šiaip apsukrių patriotų sąjūdis, remiąs Oginskio rūmų atstatymą bei parko atkūrimą, XIX a. pradžios Oginskio sukauptų kultūros vertybių paveldo ir autentiškų tradicijų išsaugojimą bei integraciją į Europos kultūrinę erdvę.

Nuo tautinės heraldikos iki sijonų azijietėms

Anot šventės dalyvių, - keista, paslaptinga, kartais ir atšiauri žemaičių žemė, jos vaikų darbuose juntama šios žemės trauka ir išskirtinumas, o sakrali kūryba - tarsi Žemaitijos istorijos ir likimo giesmė... Pakalbintas tekstilininkas Anicetas Jonutis sakė: "Žemaičiai išsiskiria išradingumu, mandrumu, Telšių taikomosios dailės technikumas išugdė gabių metalo meistrų, juvelyrų ir medžio drožėjų. Mano amato mokytojai buvo Smetonos laikų inteligentai, todėl ir aš ne pėsčias audėjas. Mano marganyčius marškinėlius nešioja žmona ir dukra, turi ką iš skrynios ištraukti. Ir dabar, nuvažiavęs į Vidurinę Aziją, matau moteris segint mūsų tekstilininkų modernius ir liaudiškus austus sijonus. Man to žemaitiško pasiutimo irgi užteko: pirmasis Lietuvoje padariau erdvinį ažūrinį gobeleną, nuaudžiau jų Dramos teatrui bei Operos ir baleto teatrui. Vienas paskutiniųjų darbų - gobelenas Prezidentūrai su tautine heraldika: trejų žmonių rankų pintas darbelis truko dvejus metus. Jeigu dzūkai ryškias spalvas vartoja, tai žemaičiai - šulinio gilumo, ir solidesnę raudoną, žalią. Net spalvos liudija anų kantrybę ir išdidumą".

Unikali gentis

"Dabar gyvenu Vilniuje, bet kilęs esu iš Gailiškių sodžiaus, kur gyvena pagonių deivė Gaivenė - mano visų kūrybos paskatų varytoja, - prabilo tapytojas Bronius Grušas. - "Toji legenda mane persmelkė vaikystėje: žaidžiau su pelkių žalčiais, o vasaros naktimis ganant arklius, prasidėjo regėjimai - iš upelio išeidavo Gaivenė, miškų ir žuvų globėja. Kas išvysdavo ją brandžiame amžiuje, atjaunėdavo 25-iais metais, o man tada buvo tik keturiolika, bet nuo to laiko esu "velnių priėdęs".
Kuo žemaičiai skiriasi nuo bendros populiacijos? Žemaičiai. objektyviai žiūrint, yra unikali milžinų gentis. Išskyrus Kanados indėnus, niekur daugiau pasaulyje nėra tokio psichologinio modelio. Žemaitis iš principo atrodo labai flegmatiškas, jeigu jį įžeisi, pabals, paraudonuos: "A mun saka?", ir jei įžeidėjas drįsta pakartoti, tada jis yra užmušamas arba gauna lupti, - juokėsi ponas Bronius. - Tad flegmatikas yra tik regimybėj; iš tikro jame prasiveržia cholerikas. Tie du elementai ir yra išskirtinės žemaičio būdo savybės, būten todėl jie ir išliko kaip atskira, nesugebanti integruotis į lietuvių tautą, gaivališka gentis. Ir todėl Žemaičių kultūros draugijoje yra tiek unikalių asmenybių: pradedant etnologu Robertu Klimka, skulptorium A. Mončiu, "pasaulio stogą" nufotografavusiu Pauliumi Normantu, ir baigiant garsiuoju alpinistu Vladu Vitkausku. Ko jūs norit? Ir dar tame tarpe yra ir Grušas...
Beje, ponas Grušas išsakė nuomonę ir apie vaisingas žemaites moteris: "Jų nepažabosi, bet jeigu jau įsimylėjo, tai apinasrį užsideda pačios ir niekada dėl to nesiskundžia. Rodydamas savo drobes "Užkalbėjimas" su "užkalbėtais" lino pasėliais ir gyvulėliais ir "Medeinės raudą", apgailestavo, kad žūsta mūsų patriarchaliniai miškai su žvėrimis.

Žemaitis iš granito

Parodoje pristatęs avangardinius paveikslus Aloyzas Smilingis, restauravęs suniokotą senovinę žemaitišką koplyčią, kūrybinio kelio pradžioje kaldino akmenį.
"Žemaičiai turi stiprią energiją ir trečiąją akį arba septintąjį pojūtį. Mane granitas veikė savo mase ir jėga. Pirmąkart pabandžius, norisi tą galingą akmenį nugalėt ir tu jį grauži tol, kol nepergrauži, ir nejauti nuovargio. Po penketo smūgių atskeli nykščio dydžio gabalėlį, tai įsivaizduokit, kaip "veža"! Mane traukė į erdvę spinduliuojanti akmens rutulio energija: darydamas skulptūrą, to atsispyriau. Aš jį pamaigiau kaip tešlą, naudodamas ir ugnį, o po to dirbau su pilstoma kaip grietine, išlydyta bronza. Dabar ėmiau tapyti.
Aš nežinau, ar yra žemaitiška dvasia; gal galiu atrast savyje, kaip meno kareivių rikiuotėj, kietumo, organizuotumo, nepasidavimo atsipalaidavimui. Yra tik procesas, improvizacija, vaizdo, spalvų ir formų ištekėjimas, ir belieka tai tik suvaldyti. Ir tai labai malonu. Nežinau, ar esu padaręs šedevrų, bet yra didelis darbas Alytuje "Sniego paukštė".
Panevėžio senvagėj - iškalbingas moters torsas, dėl kurios turėjau aiškintis Maskvai, Kultūros ministerijai, nes giliuoju sovietmečiu ta mano begalvę moters skulptūrą jie suprato kaip protestą prieš santvarką. Mūsų gyvenimas tada buvo tikrai "be galvos", nors granito diktuojama forma tarsi savaime "nupjovė" skulptūros galvą ir rankas. Paskui pastačiau paminklą, monumentą gamtai - kaip statome juos valdovams ir karžygiams. Kartais menininko "neperskaitai" kaip japonų hieroglifų, bet mes esam gyvi, rašome Knygą".

Fotografijoje - kukli žemaičių Džokonda

IV Pasaulio žemaičių dailės parodoje matėme ir įdomiausius fotomenininkų, tituluojančių save žemaičiais, darbus. Klaipėdietis fotografas Artūras Šeštokas, pateikęs tik vieną darbą - Marijos Norkienės portretą, įstabių bruožų senutės, tarsi žvelgiančios pro suaižęjusią laiko plokštumą ryto šviesoje, sulaukė pasiūlymo surengti autorinę parodą prestižiškiausioje šalies Fotografijos galerijoje Kaune.
Žinomas menininkas Romualdas Rakauskas juokavo, jog žemaičiai ilgai dūmojo, ar pripažinti fotografiją meno žanru. Be to, ir išdidieji prabočiai visgi buvę kuklūs: štai Sinkevičiaus aprašytas karžygys, mūšyje vienu ypu nukirtęs trejetą kryžiuočių, tik tarstelėjo: "Tai kad anie patogiai buvo išsirikiavę mano kardo kirčiui"... Parodos lankytojų akį autentiški traukė klaipėdiečių fotomenininkų - A. Dapkevičiaus, A. Darangausko, R. Gabrio darbai.
Ne veltui sakoma, jog akis, sklidina įžvalgų ir stebeilijanti į Visatą, yra pačios Visatos akis. Apžiūrėję spalvomis bei magiškais pavidalais raibuliuojančią žemaičių kūriniją, jos autoriai pozavo tradicinei bendrai, "epopėjinei" nuotraukai, po to Oginskio parke tušą rėžė pučiamųjų orkestras, liejosi midus, giesmės ir gryna žemaitiška šnekta.