Pavojingosios vandenų deivės

Simboliai

Istorijos apie būtybes, iki pusės panašias į žmogų ir su žuvies uodega, siekia senų senovę. Jūros dievai figūruoja religinėse Sirijos, Indijos, Kinijos, Graikijos, Italijos sakmėse. Netgi tie, kurie netikėjo tais dievais, sutiko, kad kad egzistuoja keistos jūros būtybės - undinės. Beje, pagal šių laikų psichologų interpretacijas, undinė yra seksualinio potraukio ir mirties susiliejimas.

Undinės - dar Babilonijoje

Sakmės apie undines paplitusios po visą pasaulį. Pati seniausia egzistavo dar Babilonijoje. Vandenų valdovu buvo laikomas dievas Oanesas. Nors ir gyveno jūroje, tačiau buvo manoma, kad jis atkeliavo čia iš kosmoso, atnešdamas ir žinias Babilonijos gyventojams. Jis ilgai keitė savo formą, kol tapo būtybe su vyro galva ir torsu bei żuvies uodega vietoj kojų. Pamažu Oanesą išstūmė dievas Ea, pusiau žuvis pusiau žmogus.

Na, o pirmoji žuviauodegė moteris buvo Atargatė - sirų Mėnulio ir żvejybos deivė. Graikai turėjo nereides - Nerėjo, ramios jūros dievo, dukteris, ir gamadriades. Romėnai - najades, upių, upelių ir šaltinių deives. Senovės Graikijoje buvo žinomos ir sirenos.

Dar V amžiuje "Fiziologas" tikino, kas "sirena iki bambos yra moteris, o likusi dalis - paukščio". Albertas Didysis mini, kad "sirenų veidas baisus, tačiau balsas - nepakartojamai puikus". Tačiau XVI a. "Pabaisynas" sirenas aprašo kaip pusiau moteris pusiau žuvis, įkūnijančias žmogaus dvilypumą.

Laikui bėgant sirenų pavidalas keitėsi ir trečiąkart - jos įgavo moters, żuvies ir paukščio kūno dalių. Toks įsivaizdavimas tęsėsi neilgai, tačiau paliko pėdsakų vaizduojamojo meno kūriniuose ir net eilėse. Gerai żinomi argonautų ir Odisėjo susitikimai su šiais klastingais padarais.

Senovės graikų rašytojas Plinijus vyresnysis apie "undines ir najades" rašė taip: "Kartais ant krantų buvo randami jų negyvi kūnai." Netgi senoviniuose Kinijos tekstuose buvo aptinkamos užuominos apie būtybes labai jau panašias į europietiškąsias undines.

Slavų kraštuose kiekvienas vandens telkinys turėjo savąsias nimfas ir vandens dvasias

Kristupas Kolumbas, skeptiškai žiūrėjęs į tikėjimą undinių egzistavimu, pažymėjo, kad savo pirmosios kelionės metu matęs tris žaidžiančias undines ties Gvianos krantais, o garsus anglų keliautojas Henris Hudzonas savo susitikimą su undinėmis aprašo kaip eilinį įvykį: "Aukščiau juosmens tai buvo įprasta moteris blyškia oda ir ilgais juodais plaukais, o žemiau bambos - delfino uodega."

1658 m. Škotijoje undinės buvo pastebėtos upės Di priekrantėje, o "Aberdinų almanachas" tvirtino, kad tie, kurie po šias vietas keliauja, "būtinai pamatys nepaprasto grožio būtybes".

Kadangi gandai apie undines pasklido labai plačiai, jomis susidomėjo netgi imperatorius Petras I. Jis kreipėsi į danų šventiką Francuą Valentiną, rašiusį apie šiuos padarus. Paskutinis jo įrašas buvo undinę iš Amboinos, kurią jūros bangose matė daugiau nei 50 žmonių. Na, o XX a. aštuntąjį dešimtmetį visi laikraščiai rašė apie mirusią najadę, kurios kūnas aptiktas netoli nuo Keiptauno.

Gražios, bet pavojingos

Brazilijos indėnai taip nuoširdžiai tikėjo undinių (ijarių), vandenų šeimininkių, egzistavimu, kad tuo bandė įtikinti ir europiečių misionierius. Neva šios ilgaplaukės gražuolės žuvų uodegomis vilioja jūrininkus ir žvejus bei pražudo juos. Ne iš piktumo, o iš aistros, užbučiuodamos juos negyvai.

Indijos upių nimfos Apsaros turėjo žmogiškąjį pavidalą, tačiau daug kas jas siejo ir su undinėmis. Jos pukiai grojo liutnia, kaip ir undinės gebėjo pranašauti ir, žinoma, buvo neįprastai gražios ir viliojančios. Nepastovios ir nuolat siekiančios naujų pergalių, jos niekada nekeršydavo vyrams ir stengėsi teikti tik džiaugsmą.

Airių folklore yra tokios vandens fėjos - merou, tolimos jūros deivių giminaitės, tikros gražuolės, bet su žuvies uodega vietoj kojų ir plėvelėmis tarp pirštų. Jų bijota - mat merou pasirodymas pranašauja štormą. Tačiau tai nebuvo blogi padarėliai, gražuolės labai dažnai įsimylėdavo paprastus mirtinguosius. Vaikai iš tokių sąjungų gimdavo su żuvies žvynais vietoje įprastos odos. Vyrai merou - tikri išsigimėliai: žalios odos, raudona erelio nosimi ir kiaulės akimis. Beje, jie ne ką mažiau draugiški nei jų moterys.

Skandinavijoje, Škotijoje ir Airijoje yra nemažai legendų apie žmones, gyvenančius jūroje ruonių pavidalu, kurie tik kartais, išplaukę į krantą, vėl atvirsdavo į žmones. Pasak vienų sakmių, ruoniai buvo laikomi puolusiais angelais, o kitų teigimu, - nuskendusių jūroje žmonių sielomis arba prakeikimo aukomis.

Airių šeimose tikėta, kad žmonių protėviai buvo būtent ruoniai. Beje, gana dažnai legendose apie undines jų nepakeičiami palydovai ir yra ruoniai.

Moters ir žuvies bruožus jungiančios būtybės pėdsakų galima aptikti ir senovės Kinijos, Kaukazo bei daugelio kitų Azijos vietovių mitologijoje. Netgi lietuviai turėjo savo vadinamąsias upines.

Vidinis konfliktas

Krikščionybei įsitvirtinus legendose undinės aprašomos kaip būtybės, aistringai siekiančios gauti żmogiškąją sielą. Krikščionys manė, jog undinė ją gauti gali tik pažadėjusi palikti jūrą ir įsikūrusi sausumoje. Tai sukeldavo undinėlei klaikų vidinį konfliktą tarp dviejų jos pusių. Šitaip undinės, anksčiau turėjusios pačius paprasčiausius poreikius ir norus, tampa būtybėmis su savo vidiniu pasauliu ir jo dramomis.

Pagal šių laikų psichologų interpretacijas, undinė yra seksualinio potraukio ir mirties susiliejimas. Jos maistas - gyvas kūnas. Dainavimu ir nuostabia muzika undinė įvilioja jūrininkus į savo tinklus. Jeigu tai nepavyksta (kas nutinka itin retai), ji pasinaudoja unikaliu savo kūno kvapu, kuriam negali atsispirti nė vienas vyras. Pagavusi auką ji suplėšo ją savo žaliais dantimis.

Parengė Lina SKRUIBYTĖ