Klaipėdos galerijoje atidarytoje Virginijos Degenienės parodoje "maža II" - perregimi virbalais megzti tekstilės paveikslai, miniatiūrinės skulptūros, daugiasluoksnės kompozicijos kuria nepakartojamus, akyse besimainančius pasakos ir tikrovės vaizdus.
Lietuvos dailininkų sąjungos narės, šiuo metu VDA Telšių fakulteto Trikotažo ir drabužių dizaino studijos vedėjos, docentės V. Degenienės kūryba pažįstama ne tik tekstilės menu besidomintiems tautiečiams. Autorė yra surengusi autorinių parodų Austrijoje, Meksikoje, Čilėje, Venesueloje, JAV, Airijoje, ji yra ne tik aibės tarptautinių tekstilės parodų laureatė; jos darbų yra Lietuvos Dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Vokietijoje ir Amerikoje.
Kuo Jus patraukė mažosios tekstilės žanras?
Dailės institute įgijusi drabužių modeliavimo specialybę, šiuo metu tai ir dėstau. Bet prieš kelis dešimtmečius, kol aprangos dizainerių darbų parodos buvo itin retos, man teko imtis tekstilės. Išmokau austi "ritminius", abstraktaus turinio gobelenus; tačiau pirmasis mano darbas buvo autoportretas. Netrukus susidomėjau perregimų medžiagų efektais, ir, sukūrusi plokštuminių darbų, pradėjau dalyvauti mini tekstilės parodose, kai darbelio formatas apribotas ne didesne nei 20 cm kraštine. Ir tada pradėjau naudoti ne klasikinį audimą, trikotažą, bet naudodama dar niekieno neatrastą techniką - plonų šilko siūlų mezgimą storais virbalais. Iš pradžių darbai buvo ažūriniai, po to fone panaudojau medžiagą, yra dvisluoksnių, trisluoksnių, ir kaišytų darbų.
Vėlesni Jūsų kūriniai - erdviniai: miniatiūrinės skulptūros, trapūs, tarsi ore sklandantys simboliai, karkasėliai, išlankstyti iš žalvario vielos...
Pradėjau megzti tinkliuką net septyneto sluoksnių, kad išgaučiau spalvinį toną, transformuotus atspindžius, - o tai itin kruopštus darbas. Kurdama medituoju. Grupinės parodos dažniausia būna teminės - "Veidrodis", "Minkštas pasaulis", "Atviras laiškas". Man daugybę asociacijų bei vaizdinių sukėlė archeologijos tema; taip mini paveikslėlyje atsirado gintaro vėrinys, tarsi glūdintis įvairiuose žemės sluoksniuose. Tarptautinei Knygos trienalei sukūriau "Apokalipsę", kur sužėrėjo kraujo, dangaus, ugnies spalvos; taigi kiekvienas darbas turėjo savo prasminį kodą. Buvo smagu kurti ažūrines Pelenės kurpes, ir apskritą auksinių atspalvių indą "Buljonas". Parodai "Kėdė" su pasimėgavimu kūriau "Šezlongą elfui"... Beje, aš dažnai nugrimztu į vaikystės išgyvenimus, pasakų, sapnų vaizdinius.
Kai kurie Jūsų darbai scenografiški ("Širma", "Repeticija"), kituose atsispindi net drabužių modeliuotojos idėjos. Ar mini tekstilės formos griežtumas nevaržo improvizuoti?
Taip, čia matote pagal siuvėjo manekeną sukomponuotą asimetrinį karkasą "Dizaineris", "Euro torsą", beje, šią liemenę galima nuimti ir apsivilkti, "avalynę" - apsiauti. Turiu minčių sukurti "fėjų" skrybėlaičių ir rankinių ciklą. Kai kuriuos darbelius, tarkime, "Natiurmorto" obuolius galima išnarstyti, transformuoti į naują pavidalą.
Dabar ruošiu didelį darbą parodai - kvadratinį metrą, susidedantį iš 5 cm megztų gabaliukų, tai važiuodama traukiniu "Vilnius - Klaipėda" įveikiau vos keturis kvadratukus.
O improvizacija, žinot, atsiranda visuomet, kai pradedu megzti tinkliuką; nežinau, kas iš to bus. Nes kilpos didelės, stori virbalai, plonas siūliukas; gali jį patempti ar atleisti - kaip jis sutankės, kokia forma rasis, gali tik apytikriai įsivaizduoti.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą