Pensininko idėja - Klaipėdos vartai

Daug metų tolimųjų reisų vairuotoju dirbęs 76-erių Vladas prisimena, kaip kaskart iš ilgos komandiruotės grįžtant į uostamiestį, kuriame gyvena nuo ankstyvos jaunystės, širdį užliedavusį džiaugsmą atmiešdavo lengvas kartėlis.

"Važiuodamas pro nykias vietovardžių lenteles ir betonines nuorodas tyliai klausdavau miesto, kodėl jis toks skurdus? Nežinau, kiek mano idėja reali, tačiau apie tokius vartus galvoju jau ne vienerius metus. Blanki ir šauksminga šiuolaikinė statyba: viešbučiai, kotedžai, byrantys papūtus vėjui, ir keistoki paminklai, kurių minties dažnai neįžvelgiu - gal, žinoma, mano nuomonė klaidinga, - man nelabai patinka. Norėčiau matyti mieste objektus, kurie galėtų stovėti per amžius", - sakė Vladas.

Iš riedulių - sako, tiktų ir renkami valant Kuršių marių dugną, - klaipėdietis siūlytų suręsti didelės arkos pavidalo vartus, kuriems tinkamą vietą regi autostradoje tiek Jakais. Vartų plotis - 11,6 metro, aukštis - 8-10 metrų.

"Aukštį lemtų galimi transporto gabaritai. Negabaritiniai kroviniai autostrada dažniausiai negabenami, tad jiems vartai netrukdytų", - į šių dienų aplinkybes atsižvelgė pokalbininkas.

Vartuose tiktų iškalti miesto įkūrimo ir vartų pastatymo metus. Miestui plečiantis, svarstė Vladas, statinys galėtų atsidurti jau jo ribose, ir taptų gražiu praeities ženklu.

"Iš ko sprendžiame apie namų šeimininką? Žinoma, iš vartelių - ar tvarkingi, ar gražūs. Man įspūdį daro karalienės Luizės tilto Tilžėje vartai: pro tokius važiuodamas jautiesi atvykęs į tikrą miestą, - kalbėjo Vladas. - Klaipėda yra vienintelis šalies uostamiestis, vartai į pasaulį, o mes tekabiname kuklias lenteles."

Pokario įspūdžiai

Po Antrojo pasaulinio karo į Klaipėdą atsikraustęs Vladas mena laikus, kai miestas tebuvo griuvėsiai ir siauroki keliukai tarp jų.

"Smetonos laikais gyvenome Šiauliuose, vėliau - Šlienavoje, o karo metus praleidome Papilėje. 1949-aisiais tėvukas rado darbą Klaipėdoje, ir visa šeima persikėlėme čia", - pasakojo pokalbininkas.

Per karą suniokoti namai tapo paauglių žaidimų vieta. "Su broliais landžiodavome ieškodami lobių. Ties dabartinių Liepų ir Herkaus Manto gatvių sankryža buvo subombarduota taupomoji kasa ar bankas. Čia eidavome apžiūrinėti seifų, kurie buvo dideli it spintos - gal bus užsilikę auksinų? - šyptelėjo Vladas. - Ką ten berasi... Tik dėl vieno gailiuosi: kartą suniokotame dabartinio "Viktorijos" viešbučio pastate aptikome šūsnį nuotraukų, atspaustų ant kortelių, kurios, regis, buvo pagamintos iš plastiko. Jų ten buvo šimtai. Nuotraukose buvo užfiksuoti kariniai epizodai: lėktuvai, tankai, pėstininkai. Tikras karo istorijos lobynas! Bet tiek teturėjome proto, kad dalį jų sudeginome, o kitas išmėtėme."

Šeima gyveno viename iš Uosto gatvės namelių, kurių šiandien jau nebėra; tėvas dirbo meistru uosto remonto ir statybos darbų padalinyje. Tuomet visos pajėgos buvo mestos uostui atstatyti: čia buvo betonuojami keliai, statomi sandėliai, iš svetur buvo vežami specialistai ir darbininkai.

Mokykla, kurioje mokėsi Vladas, veikė prie senojo turgaus. Daug mokinukų pamokų nelankydavo. Ne dėl drausmės stygiaus.

"Priešais minėtąją taupomąją kasą veikė krautuvėlė, kurioje pardavinėdavo duoną. Nuo šešių ryto bėgdavome užsiimti vietą eilėje, kad spėtume jos nusipirkti. Duona buvo visiškas surogatas: stambiai sumalti neaiškios kilmės grūdai, maišyti su sėlenomis... Tačiau suvėluosi - liksi nevalgęs."

Klaipėdietis siūlo autostradoje ties Jakais pastatyti vartus, kurie įrėmintų dabartines miesto ribas ir taptų paminklu ateities kartoms.

Kiti laikai

Pamažu miestas kūrėsi iš naujo: kilo namai, švietimo įstaigos, atvyko naujų gyventojų.

"Per daugelį metų miestas labai išaugo ir pagražėjo. Nepaisant to, miestelėnai turi jam priekaištų. Man atrodo, kad šių dienų jaunimas - žinoma, nekalbu apie visus, - yra išlepęs. Didelė dalis plaukia pasroviui, gyvena nuostata "man reikia - man duok", o susikurti ką nors per savo sugebėjimus ar jaunus raumenis nesiekia, - svarstė Vladas.

- 1947 metais iš Kauno važiavau su viena moteriške garvežiu į Kaliningradą. Ten išlipę sėdome į pakeleivingą mašiną. Neprivažiavus Mamonovo prie Lenkijos sienos reikėdavo nusukti į dešinę. Nedidelis keliukas vesdavo į Balgą. Tai pusiasalis, kuriame karo metais traukiantis vokiečiams žuvo labai daug karių. Važiuodavome ten prisirinkti žuvusiųjų batų, vokiškų arklių pakinktų. Grįžę į Kauną parduodavome juos batsiuviams "barachlyne". Tuomet man buvo 13 metų. Linkdamas tempiausi sunkią kuprinę, nes norėjau valgyti. Nemoralizuoju - laikai buvo kitokie."

Nepaisant nelinksmų kelionių į Balgą progų, čia pamatyta sena pilis su sienose išpieštais kryžiuočių mūšių vaizdais, Napoleono karų laikų paminklai atmintin įsirėžė visam gyvenimui. Vėliau, dirbdamas vairuotoju, Vladas Kaliningrado sritį išmaišė skersai išilgai. "Specialiai buvau atvežęs ir žmoną - norėjau, kad pamatytų. Man tai labai įdomu", - sakė Vladas.

Be istorijos, kitas klaipėdiečio pomėgis - meistrauti. Yra savo rankomis padaręs įspūdingą šachmatų lentą iš kelių medžio rūšių, išdrožęs drakono skulptūrą ir sakosi nusižiūrėjęs dar vienai tinkamą gražiai išsiraičiusią drebulę.

"Turiu daug įvairių sumanymų. Bet, kaip dainuoja Vytautas Šiškauskas, "bus dar pavasarių, bus dar žiemų, bet trumpės ir trumpės tos sekundės". Taip ir yra: turi didelių svajonių ir norų, bet truputį padirbi ir paskausta rankas."