"Piešiu drakonams, vėjams, ir vandenų purslams..."

Klaipėdos galerijoje atidarytą grafikės Birutės Andriekutės piešinių parodą "Einančios pro šalį" menotyrininkė pavadintų "milžinišku energijos išsiliejimu", kolegos - grotesko, erotikos ir liaudiško humoro lydiniu, o literatas joje įžvelgia Oskaro Milašiaus poezijos motyvus: per ūkus ir neįžengiamas girias ant vienaragių šuoliuojančias amazones...

Pati autorė per parodos atidarymą prasitarė, jog tai esą nuslėptos būties akimirkos. Taigi - iš pirmų lūpų.

Ką pati manai, kuo Tavo darbai pribloškia žiūrovą? Esi negailestinga moterims, atskleisdama jų gyvenimiškas patirtis net odos klostėse, o vyrus apskritai vaizduoji kaip faunus, jaučius, ožius...

Argi? Jeigu jaudina, piktina ar pribloškia - tai geriau, negu nesakytų nieko. Vyrai yra absoliučiai kita padermė, gauja, gentis. Aš remiuosi žmonijos, tiesą sakant, pačių vyrų sukurtu jų charakterio bruožų ir gyvenimo strategijų, paieškų įprasminimu. Džiaugsmingai priimu jų mitologinius vaizdinius.

Kas Tavo įkvėpimo sprogstamasis mišinys?

Esu "pajūrio teatro" maniakė, debesų ir vaiduoklių. Tikram teatre iki ašarų sujaudina Šaltenytės, Savičenko, Anužio, Paukštės balsas. Ir kitų menininkų paveikslai: nebūna, kad praeini ir nieko nelieka; tai susikrauna į atminties saugyklas, susipina su vidiniais vaizdiniais. Oskaras Milašius yra vienas mano skaitomiausių poetų, bet mano darbai nėra jo iliustracijos. Tiesiog kai jo kūryba tokia galinga, gal ir lieka ūkuose paskendusio krašto vaizdiniai. Neatseksi, iš kur ateina neregėta vizija. Gyvenimas yra pilnas likimo linijų, gijų. Tu jį visą susiurbi, išjauti - viso to piešiniuose yra.

Mano darbai negimsta knaipėse, bohemos nemėgstu. Viskas, ko reikia, - popieriaus lapas ir zylė, kapojanti lašinius už lango. Iš tikrųjų viskas labai paprasta. Ir šis baltas ciklas iš šaltos žiemos, iš neišsemto sniego jausmo.

Net prastas literatūros kūrinys gali pakeisti pamatines žmonių nuostatas, religinius įsitikinimus. O dailės kūrinys turi tokių galių?

Gal ir turi, deja, tokio dar nesukūriau, kad apversčiau vertybes. Šedevrui sukurti reikia kantraus atsidavimo, talento ir dar daugelio dalykų. Pagaliau, kai jis yra, visi tai mato.

Mane pačią labiausiai jaudina Pikaso kūryba. Tai pasaulis, kurį stebeiliji kaip gyvą vyksmą. Jis yra ir juokdarys, ir mirties dievas, kas tik nori. Svaigstu nuo Rembrandto grafikos ir piešinių. Be ankstyvojo renesanso, gotikos milžinų, man labai įdomi olų tapyba.

Kodėl darbartinis dailininkas nėra toks pusdievis, traukos centras, kaip koks Van Eikas, Rafaelis, El Grekas?

Todėl, kad dar nenumirė. Kai numirs, po kažkiek laiko kas nors atkapstys - ir bus.

Esi grafikė, mama, Klaipėdos universiteto Menų fakultete dėstai piešimą, grafiką. Kokia veikla artimiausia Tavo sielai?

Artimiausias man yra pats gyvenimas, o šie grafikos darbai - pats geriausias dalykas.

Studentai vis pragmatiškesni, ar yra visko atsižadančių vardan meno?

Visokių yra. Manau, jauniems žmonėms nėra lengva, ir galbūt jie savęs paklausia, kiek kainuos jų darbas, prieš pirkdami kokias brangias priemones. Ką jiems galiu duoti? Tik tiek, kiek žmogus iš tavęs ima.

Yra žmonių, kurie dirba su didžiuliu įkarščiu, atsidavimu, jiems malonumas yra atrasti. Jie gyvi kūryba. Aišku, reikia įvertinti tą gyvenimą, kuriame reikia greitos reakcijos, sugebėjimo įsikurti. Svarbu padėti jiems natūraliai atrasti savastį.

Kai turi pakankamai gyvenimo patirties, esi įminusi amato paslaptis, ar dar lieka kuo stebėtis?

Oi, dar yra siekių įvaldyti tą amatą. Kai pradedi ugnį kūrent, tai ir liepsnoja laužas. Neturiu dar tokių gyvenimo įžvalgų, jog dalinčiausi ypatingomis patirtimis.

Vieni kūrybą prilygina esminiam instinktui, antri - maldai, savianalizei, treti - žaidimui...

Man yra malonumas išlaisvinti, kas galvoje knibžta, nuleisti garą iš katilo. Pats procesas yra malonus. Jeigu galėtum pragyventi vien iš piešimo - ko tik nepadarytum! Bet esi mokesčių mokėtojas.

Vienas garsus skulptorius monumentalistas guodėsi, jog aukštos prabos meną suvokia vos trys procentai žmonijos...

Neverta dėl to apmaudauti. Užtenka ir pusės procento. Jei atsiranda, kas pamato, nors akimirką "pasijunta kitaip - tai yra "faina". Apie globalius dalykus negalvoju.

Kai žiūriu į senuosius menus, kurie net nebuvo menais vadinami, o buvo apeigos, vaizdiniai, nupaišomi tam kartui. Juk tai buvo didinga kūryba! Kokia emocijų išraiška! Dabar apeiginius olų piešinius atstoja instaliacijos su videomedžiaga.

Net estetas namuose pasikabina prasto skonio darbą. Vienas tavo kolega sakė, kad niekas nenorėtų gyventi, žvelgdamas į paveikslą kaip į savo dramatiškų išgyvenimų veidrodį.

Jei klausi apie interjerą, tai bute, aišku, niekam nereikia emocijų, kurios trukdytų gyventi. Ten paveikslai tikrai turėtų būti ramūs, gražūs, vyrauti dermė.

Aš nepretenduoju "apsigyventi" svetainėse. Kam darbus adresuoju? "Ir ne salėms, ir ne kolonoms, ne suknelėms ir ne švarkams,- aš poeziją kuriu drakonams, vėjams, ir vandenų purslams...", anot Gumiliovo.

Gerai, Tu - dailininkė, gali sau dovanoti bent mažytę menamą amžinybę, o kokia prasmė gyventi eiliniam mirtingajam?

Sunku kalbėt tokia tema, nes aš nevedu tautos. O gyveni, kad džiaugtumeis akimirka. Galimybe matyti dangų, jausti vėją, saulę, sulig pavasariu atgimti, sulig žiema apsnūsti, godas godoti.

Nežinau, kas turi nutikti žmogui, jeigu jam nedžiugu matyti, kaip auga jo vaikai, kaip keičiasi jis pats.

O kaip prisijaukinti laimės drugelį, kad jis nutūptų tau ant peties? Tai būsenėlės, kurias dažnai ir nupučiam, paskendę kitokiuose troškimuose, blaškydamiesi sociume. Neverta eikvoti savęs negatyvioms emocijoms, verčiau eiti į priekį ir daryti, ką gali.

Kurdamas taip toli nenukeliauji, kad paliktum savo kūnelį, nors intrigos dėlei galėčiau pasakyti, kad tai yra kai kas super. Menas yra būdas išgyventi, gal be jo būčiau pagiežinga nykuma...

Ivona ŽIEMYTĖ