Rašytojas, apsėstas istorinių sąmokslų ir hipotezių

Interviu

Savotiška sensacija - žinomas klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis pagaliau parašė istorinį romaną. Jo preliudija - Nėries vingiais praplaukiantis prieš du šimtus metų nusiskandinusio architekto Šulco kūnas, su kuriuo susijusi istorija atidengia keistus istorijos paradoksus, akibrokštus ir sąmokslų smegduobes XIX ir XXI amžiaus Vilniuje.

Skaitytojams knyga bus pristatyta kovo 30 d. 18 val. I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25).

Kaip Tau šovė mintis parašyti istorinį romaną? Jo pavadinimas "Įvykių horizontas" leidžia numanyti tam tikrą siužeto ir koncepcijos beribiškumą.

Pavadinimas "Įvykių horizontas" - astronominis terminas, mano interpretacijoje reiškiantis, jog įvykiai, pasiekę tam tikrą ribą, grimzta į užmarštį. Mintis parašyti istorinį romaną, - beje, šią kategoriją kūriniui suteikė leidėjai, aš buvau parašęs "hipotezių romanas", - gimė neatsitiktinai. Ar mes žinome istoriją? Kiek jos gauname paragauti pagrindinėje ir aukštojoje mokykloje? Nesiekiau parašyti vadovėlio, tegu tuo užsiima visa armija tituluotų istorikų.

Bet rašant prieš trejetą metų tyliai į lentynas atgulusį detektyvinį romaną "Paskutinioji užmuša", kur veiksmas vyksta XIX a. pradžios Vilniuje, kur gausu to meto atributikos, detalių, - užkliuvo keletas faktų, kuriems tarsi trūko tęsinio. Įsidėmėjau juos, nešiojausi, brandinau, pradėjau knisti ir - atradau neartus dirvonus, nežiūrint į menamą istorinių tyrinėjimų gausą.

Kodėl iš visų istorijos peripetijų patį sudomino pasikėsinimas į carą Aleksandrą I, Vilniaus generalgubernatoriaus Beningseno jo garbei surengtas pokylis?

Pagal publikacijų skaičių geriausiai ištyrinėtas Lietuvos istorijoje yra sovietinis laikotarpis: kas antro dabartinio mokslų daktaro disertacijos pavadinimas prasideda žodžiais: "TSKP vaidmuo keliant..." O tose negausiose publikacijose apie man rūpimą laikotarpį kartojasi tie patys faktai, tik vieni autoriai juos pagražino, kiti sumenkino. Visi lyg susitarę akino mane parašyti tęsinį!

Kaip gali susilaikyti, perskaitęs tokį istorinį liudijimą: sugriūva šokių paviljonas, kurį projektuoja architektas Mykolas Šulcas (netrunka paaiškėti, kad jam oficialiai atimta teisė projektuoti, nes keli jo pastatai buvo sugriuvę), ir šis nusiskandina Nėryje.

Iki manęs tūkstančiai žinojo šį nuogą istorinį faktą ir niekam jis neužkliuvo, bet aš tiesiog negalėjau "praeiti pro šalį", nes šokių paviljone lietuves ir lenkes damas šokdinti turėjo pats Rusijos imperatorius Aleksandras I su visu savo armijos štabu.

Prisiminkime, kad už kelių šimtų kilometrų jau nekantriai trypčiojo Napoleono Didžioji armija, kaip skelbė to meto viešųjų ryšių specialistai, pasirengusi į Rusiją žingsniuoti iki Indijos. Detektyvinių istorijų kūrėjo uosle aš užuodžiau sąmokslą! Deja, nė viename istoriniame šaltinyje neaptikau tvirtinimo, kad istorija su sugriuvusiu Šulco paviljonu buvo prancūzų inspiruotas sąmokslas prieš rusus. Tik parašęs šią knygą, ir rinkdamas medžiagą kitai, nacionalinėje bibliotekoje užtikau ano šimtmečio lenkų istoriko Ivaškevičiaus knygą "Wilno w 1812 roku", ir joje aptikau savo hipotezės patvirtinimą. Šulcas buvo sąmokslo dalis.

Kiek romane istorinės tiesos?

Atsakyti negaliu, nebent prisiminčiau I. Simonaitytę: "Jei taip parašiau, vadinasi, taip bus buvę". Tiesa persipynusi su fantazija, bet taip painiai, kad sunku atskirti, juolab kad pastaroji remiasi sunkiai paneigiamomis prielaidomis.

Tarkime, romane cituoju buvusio valstybės sekretoriaus, kitaip sakant, užsienio reikalų ministro Speranskio užrašus. Jie atsirado romane, nes aptikau faktą, jog nušalinus Speranskį nuo pareigų ir prieš ištremiant, jis sudegino dalį savo archyvo, žinia, neinventorizavęs deginamų dokumentų, nors šio akto liudininkas buvo policijos ministras Balašovas - kontraversiška asmenybė.

Panašiai nutiko ir su Benigseno užrašais: po jo mirties to meto spaudoje buvo sukeltas toks ažiotažas, kad palikuonys tuoj tuoj paskelbs jo slaptus užrašus. Jeigu iki šiol nepaskelbė, kodėl man to nepadarius?

Kitas romano sluoksnis, šių dienų, irgi pilnas paslapčių...

Ten teigiama, kad tas nelemtas KGB yra Lietuvoje palikęs visokiausių "sekretų". Kas gali paneigti tokią prielaidą? Ar šių dienų skandalai skandaliukai nėra to patvirtinimas?

Kas iš tiesų buvo Mykolas Angelas Šulcas?

Gabus architektas, profesorius. Sąmokslo inspiruotojas ar auka? Nepaneigiamai atrodo toks, kokį pavaizdavau: nei pridėti, nei atimti - visada rašydamas nejučiomis persiimi vaizduojamu personažu, įsigyveni, įsijauti, patiki, nors, žinia, rašytojo pašaukimas - parašyti taip, kad patikėtų skaitantis žmogus. Rinkau apie šią tragišką asmenybę po trupinėlį. Turiu vieną privalumą prieš kolegas - daugelį metų esu dirbęs bibliografu, tad moku naudotis šaltiniais, turiu paieškos informacijos jūroje įgūdžių, moku sijoti, malti ir pikliavoti.

Šulcas pasiskandino Nėryje, Zakrete, dabar Vingio parke dar išlikę varteliai, pro kuriuos jis neva išėjęs. Niekas manęs neįtikino, kad išėjo pats. Todėl romane tas per amžius išliekantis blogis jam padeda tai padaryti.

Jaučiu šiokių tokių R. Gavelio ir M. Bulgakovo įtakų: herojai peržengia laiko, realybės ribas, istoriškumas painiojasi su magiškuoju realizmu.

Kai darbas padarytas, bepigu ieškoti svetimų įtakų, bet šį romaną rašiau tarsi apsėstas ir neįsivaizduojamai smagiai. Pagaliau, man Gavelio ir Bulgakovo vardai - šventi; kodėl nepasidavus jų įtakai? Beje, Ričardas Gavelis buvo mano klasiokas. Net nemanau, jog romanas "Įvykių horizontas" - naujas žingsnis literatūroje.

Knygos pasakotojas - archyvaras, istorijos klastotojas, maniakas. Ar jis turi sąsajų su romano autoriaus asmenybe?

Išties, Korektorius, Grafas, Andrius Večiorinas (beje, personažų pavardės ar vardai rašant išnyra iš pasąmonės ir prilimpa patys, nereikia dirbtinai jų kurti), kurstantis ugnelę savo Reginoje Castroje (katilinės krosnies pavadinimas) - kalba pirmuoju asmeniu, bet su manimi nieko bendra neturi. Išskyrus tai, kad esu pilnas simpatijų jam.

Visas romanas, ypač istorinė jo dalis, yra Večiorino pramanas, nes jis nesitenkina vien jam neįtinkančių politikų biografijos terliojimu arba korekcijomis, bet lenda gilyn, į istoriją. Kankinkit, budeliai, smarkiau, bet A. Večiorino neišsižadėsiu. Kai ką jo turiu, kai kuriuos jo bruožus norėčiau turėti, kai kas iš aprašomų dalykų yra man nutikę arba norėčiau, kad nutiktų.

Kiekvienas mano personažas - tai realiai gyvenusių, gyvenančių ir man pažįstamų žmonių fotorobotas: imant iš kurio vieną kūno ar charakterio dalį. O kad rašytojas yra istorijos klastotojas, savaime suprantama, tik reikėtų nubrėžti griežtą ribą tarp tų, kurie sąmoningai ją klastoja, siekdami naudos, ir rašytojo, kuriančio iliuziją, fikciją.

Kai parašei istorinį romaną, detektyvų, draskai esė plunksną, kokį dar nepaliestą žanrą maga išbandyti?

Žanrų kaitalioti nesirengiu. Bent kol kas nerašysiu eilėraščių, nes jaunystėje parašiau du su puse, ir radau gatvėje tris rublius, už kuriuos tada galėjai nusipirkti du butelius pigaus vyno, ar, pridėjęs 62 kapeikas, butelį degtinės. Trečio eilėraščio nebaigiau iki šiol, galiu pacituoti: "Lyg karčios pagirios diena, lietus skalauja tavo veidą..." Supratau: tie trys rubliai - avansu likimo sumokėtas honoraras, kad nerašyčiau eilėraščių.

Gavai Žemaitės, Simonaitytės premijas. Manau, geresnio daikto kaip "Kryžiau žalio medžio" nebesukursi.

Ne tu viena taip manai. Jei galėčiau, "Kryžių..." perrašyčiau, o man palikite teisę bandyti sukurti ką geresnio ir nustokite matuoti mane pagal minėtąjį romaną. Gyvenimas suintensyvėjo, tikiuosi, ne prieš finišą...

Su metais daraisi sarkastiškenis, nusitrina visi tabu, nebesivaržai nežabotų sekso scenų...

Gal, tamsta, mane būsi su kažkuo supainiojusi? Senėdamas darausi vis puritoniškesnis. Nevartoju svaigalų jau penkti metai, nerūkau aštunti, net į moteris stengiuosi dairytis taip, kad nepamesčiau dėl jos galvos. O vidinis cenzorius niekada nemiega, net nesnaudžia ir nebūdrauja. Mano dorovinės vertybės tarsi iš gelžbetonio, tvirtos ir neeižinčios.

Koks Juozas Šikšnelis yra nuogas šioje ašarų pakalnėje? Kas jį myli, juokina, sprogdina?

Pats savęs nemyliu, bet negaliu skųstis Apvaizdos dėmesio stoka. Dar myli anūkės - Dorotėja ir Kotryna. Jų meilė labiausiai glosto širdį, nes jos dar nemoka valiūkauti, meluoti. Tikriausiai žmonos Teresės, su kuria jau ketvirtą dešimtmetį kartu, meilė virto kažkuo kitu, labiau žemišku. Vienais atvejais sendamas kvailėji, kitais - protingėji, išmokau dangstyti, kas juokina, sprogdina. Tame beprotiškame verpete, kuriame šiemet sukuosi, būna akimirkų, kai noriu atsidurti savo mylimoje Švedubrėje ir ką negudraus meistravoti, drožti ar skaptuoti.

Ivona ŽIEMYTĖ