Kaip susipažinote su kūryba?
Menu susidomėjau vaikystėje, stebėdama tėčio darbą. Jis projektuodavo ir inkrustuodavo baldus, kurie man labai patiko. Mokiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, kur didžiausią įtaką man padarė piešimo mokytojas Rytis Martinionis, tapybos - Virginijus Viningas, dizaino - Violeta Paukštienė. Po to studijavau Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje (šiame fakultete įgijau bakalauro ir magistro laipsnius). Domėjausi interjero dizainu, kadangi jis į vieną visumą daug ką sujungia: erdvių ir apšvietimo planavimą, baldų kūrimą bei išdėstymą, dekoravimą. Deja, kai rinkausi kur studijuoti, tokios specialybės Lietuvoje dar nebuvo. Daugiau nei 10 metų mokydamasi dailės įgijau gerus piešimo, komponavimo įgūdžius, o tai padeda neribojamai išreikšti mintis tapyboje.
MOTERIS."Tai mėgstamiausia mano darbų tema. Stebiu moterų manieras, bendravimą, gyvenimo būdą, pomėgius, saviraišką, stilių", - sakė jauna dailininkė. OKTO nuotr.
Kaip gimsta paveikslų idėjos?
Idėjos paveikslams dažniausiai kyla stebint kasdienes situacijas - tai mane įkvepia, iškyla vizijos, kurias noriu nutapyti. Taip pat daug skaitau ir labai mėgstu lankytis muziejuose, parodose, spektakliuose, koncertuose, operose, kavinėse, žmonių susibūrimo vietoje. Kartais, kai negaliu užmigti, mintyse galvoju apie matytus dienos vaizdinius ir "konstruoju" būsimą paveikslą. Tada bandau įsidėmėti visas sugalvotas detales, keliuosi vidury nakties vien tam, kad nusipieščiau eskizą.
Beje, eskizus piešiu visiems savo paveikslams, kuriuos vėliau, perkeldama ant drobės, koreguoju. Mano tapomi paveikslai turi aiškią kompoziciją, apgalvotas ir suderintas spalvas. Nemėgstu ekspromto. Visiškai nesilaikau lietuviškos dailės kanonų, kur menininkas laukia impulso, o jo pagautas lieja visas susikaupusias emocijas. Man tai nepriimtina, todėl turiu savo tapymo tradiciją: tapau beveik kasdien, nelaukdama įkvėpimo. Jei "nesitapo", kuriu eskizus, tempiu drobes ir pan. Bet turiu pagrindinę taisyklę - nekuriu būdama blogos nuotaikos. Tikiu, kad visos emocijos perduodamos paveikslams.
ATKAKLUMAS. Paveikslą "Velnias, kur pamečiau savo kontaktinį lęšį" A. Kišonaitė tapė net aštuonis mėnesius. OKTO nuotr.
Papasakokite apie parodą "Raudona ne mėlyna". Kaip kilo mintis?
Seniai svajojau apie personalinę parodą, o jos pavadinimas kilo iš mano paveiksluose labiausiai dominuojančių spalvų - raudonos ir mėlynos. Kadangi labai mėgstu šias sudėtingai derinamas spalvas, taip ir sugalvojau pavadinimą "Raudona ne mėlyna", kuri spalva priimtinesnė ir kur dėti kablelį - kiekvienas nusprendžia pats. Taip pat šiomis spalvomis interpretuoju moteriškumą ir vyriškumą, jų tarpusavio sąsajas. Mano tapyboje viena spalva be kitos negalima. Parodoje prie kiekvieno paveikslo pakabinau mano sugalvotą istoriją apie jį. Tai, ką tuo paveikslu norėjau pasakyti.
Ar tiesa, kad moters tematika Jums artimiausia?
Moteris, moteriškumas - mėgstamiausia mano darbų tema. Stebiu jų manieras, bendravimą, gyvenimo būdą, pomėgius, saviraišką, stilių. Tapau tai, kas man atrodo suprantamiausia. Pati mėgstu avėti aukštakulnius, dėvėti sukneles, dažytis akis bei lūpas. Taip kilo mintis nutapyti paveikslus "Mano mylimiausi bateliai", "Tobulas makiažas".
Kokios, Jūsų nuomone, yra šiuolaikinės moterys?
Galvodama apie šiuolaikinę moterį pastebiu daug pliusų, bet nemažai ir minusų. Daugelis moterų tapo savarankiškos, nepriklausomos nuo vyrų, pasikeitė šeimos samprata (vyrai ima tėvystės atostogas ir pasilieka namuose auginti vaikus), labai svarbi tampa karjera. Moterų karjerisčių "suanglinta" kalba ir žargonas daug pasako apie jas - bandydamos atrodyti šiuolaikiškai, dažnai būna tiesiog juokingos. Taip pat daugelis moterų perdėtai žavisi blizgučiais, išorinis grožis joms svarbus kaip niekad. Taigi, jaunystės kultas, plastinės operacijos niekam nėra naujiena, bet man šis šiuolaikinio grožio ir karjeros kultas atrodo gan komiškas. Šiuos savo pastebėjimus perteikiu paveiksle "Reklamos projektų vadovė".
Ką Jums reiškia tapyba?
Tapyba man yra gyvenimo būdas. Diena, kai netapau, man yra bevertė. Ši meno sritis reikalauja didelio susikaupimo, vidinės įtampos ir aplinkos ramybės. Tai tikrai nėra taip romantiška, kaip daugelis įsivaizduoja. Daug laiko praleidžiu viena, tačiau tarp paveikslų niekada nesijaučiu vieniša. Daug mąstau apie juos. Kartais net keletą dienų tūnau dirbtuvėje, niekur neišeinu. Po tokių "seansų" dažnai būna gan sunku susikalbėti su žmonėmis. Todėl galiu pasakyti, kad gyvenu savo susikurtame tapybos pasaulyje. O kad šį pasaulį parodyčiau kitiems, organizuoju parodas.
Kokia yra šiuolaikinių paveikslų paskirtis?
Šiuolaikinių paveikslų paskirtis gali būti labai skirtinga, nes skirtingi yra patys menininkai. Vieni taip susikuria galimybę išlieti susikaupusias emocijas, gilintis į savo išgyvenimus - manau, tokia yra lietuviškų paveikslų paskirtis. Dėl to lietuvių dailininkų paveikslai dažniausiai yra niūrūs, pilki. Sakyčiau, paveikslai tiesiogiai atspindi dailininką bei jo požiūrį į sudėtingą savo bei aplinkinių situaciją. Mano požiūris visai kitoks: pradėkime nuo to, jog tapau tik būdama geros nuotaikos, linksmomis, ryškiomis spalvomis. Noriu, kad paveikslai džiugintų žmones, kaip džiugina ir mane pačią. Mano tikslas yra pralinksminti žmogų, praskaidrinti nuotaiką, išgirsti linksmą komentarą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą