Nors teatro aplinkoje nesu visai svetimas žmogus, tačiau, naudodamasi proga, panūdau sau ir skaitytojams išaiškinti, kas tai yra pastatyminės dalies vedėjas. Nuo šio klausimo ir pradėjome pokalbį su R. Butkevičiumi.
Kai meno taryba priima spektaklio statybos koncepciją, eskizus, nuo šio momento man ir priguli rūpintis visa materialiąja spektaklio dalimi: dekoracijomis, kostiumais, rekvizitu. Žodžiu, aš esu atsakingas už viską, kas pagal dailininko sumanymą turi būti scenoje.
Ir kaip Jūs "užkibote" šioms pareigoms?
Nuo seniausių laikų iki šių dienų esu aistringas teatralas. O Muzikiniame teatre dar nuo Liaudies operos laikų dainavo mano žmona Violeta. Tad nepraleisdavau nė vieno spektaklio. Na, ir dalyvaudavau teatro šventėse. Jose susipažinau su tuo metu teatro meno vadove dirbusia Laisve Dautartaite. Ji mane agitavo dirbti tiekėju. Pasvarsčiau, kad turiu organizacinių gabumų, kodėl gi nepabandžius? Kai iš darbo išėjo tuomet pastatyminės dalies vedėjas, man vėl pasiūlė užimti tas pareigas. Reta ir savotiška toji mano pareigybė. Ir tik gal kokie aštuoni, na, gal dešimt žmonių Lietuvoje težino, ką reiškia būti pastatyminės dalies vedėju, nes tiek tokių Lietuvos teatruose ir tėra.
REIKALAI. Teatriniai reikalai Romualdą Butkevičių suveda ir su meno vadovais, ir su režisieriais. Šioje nuotraukoje su Stasiu Domarku ir lenkų režisieriumi Janu Šurmėjumi.
Esu girdėjusi nemažai anekdotų, o gal ir teisybės apie nuvirtusias dekoracijas, įvairias juokingas spektaklių situacijas, susijusias su dekoracijų konstrukcijomis, ir panašiai. Ką galėtumėte paporinti iš savo darbo praktikos?
Ačiū Dievui, mūsų scenoje dekoracijos nėra nuvirtusios ar ką nors sužeidusios. Bet anekdotinių situacijų, žinoma, pasitaikė. Spektaklyje "Smuikininkas ant stogo" yra namelių dekoracijos ant ratukų. Po vieno spektaklio teatro meno vadovas Stasys Domarkas prisipažino, kad labai nerimavo, kada koks namelis įvažiuos į teatro duobę ant muzikantų ir jo, dirigento. Mat scenos darbininkai tą vakarą buvo atitinkamos formos, bet jų nušalinti nuo darbo nebuvo kaip... Pasitaikė ir kitų panašaus plano situacijų. Dabar jau tokių "bajerių" nebepasitaiko, jie iš kolektyvo išgyvendinti.
ARTISTAI. Spektaklyje "Smuikininkas ant stogo" vaidino ir Romualdas Butkevičius, ir jo sūnūs. Nuotraukos iš Romualdo BUTKEVIČIAUS archyvų.
Koks Muzikinio teatro spektaklis Jums mieliausias?
Sudėtingiausias, bet ir mieliausias buvo, kaip mes vadiname, pirmoji "Traviata", kurios pastatymą finansavo "Vakarų bankas". Žinojome, kad Teatro muziejuje Vilniuje yra teatro scenografijos grando Liudo Truikio "Traviatos" keturių veiksmų eskizai. Tai samdėme dailininką, kuris identiškai perpiešė tas Liudo Truikio dekoracijas. Toji "Traviata" Klaipėdos muzikiniame teatre buvo didelis įvykis. To spektaklio pastatymas atsiėjo 252 tūkstančius litų. Tai buvo pats brangiausias spektaklis. Aš čia turiu visų spektaklių sąmatas. "Antroji" "Traviata" tekainavo 45 tūkstančius litų, nes dekoracijos ir kostiumai buvo išsaugoti.
Man įsimintinas buvo ir "Karaliaus Edipo" pastatymas, kurį režisavo Eligijus Domarkas, dirigavo Juozas Domarkas. O Stasys Domarkas, paklaustas, koks bus jo indėlis į šį spektaklį, tiktai kikeno: "Aš vadovausiu..." Spektaklio metu Stasį Domarką ištiko antrasis infarktas. Į greitąją jis buvo nuneštas jau bejausmis. Bet po penktojo šoko atsigavo ir atsisėdo. Vėliau jis aiškino, kad jį taip paveikusi Igorio Stravinskio muzika.
Pastatyminės dalies vedėjas tarsi ir ūkininkas. Bet Jūs turite daug sąlyčio taškų ir su meno vadovu, ir su režisieriumi, ir su dailininku, ir su aktoriais. Kokie Jūsų santykiai su jais?
Daugiausiai, žinoma, teko bendradarbiauti su Stasiu Domarku. Jis gana uždaras žmogus, dažnai atrodantis pikčiurna, tačiau puikiai išmano dekoracijų statymo principus, rekvizitą, jau nekalbant apie muziką. S. Domarkas - tikras operečių statymo grandas Lietuvoje. Jis man - autoritetas, iš jo daug ko išmokau - bendravimo, reikalavimų principų ir kita. Galima sakyti, kad su šiuo žmogumi baigiau trečiąjį universitetą. Šiaip esu baigęs chorvedybą Juozo Gruodžio konservatorijoje ir ekonomiką Vilniaus universitete. Kuo daugiau pastatymų - tuo daugiau patirties ir profesionalumo. Mano "sąskaitoje" - jau šešiasdešimt spektaklių.
Labai susidraugavau su "Smuikininko ant stogo" statytoju Janu Šurmėjumi iš Lenkijos. Draugystė bent telefonu tebesitęsia ir šiandien. Bendraujant su Stasiu Domarku, jis sugeba išlaikyti vadovo atstumą, nors, tarkim, išvakarėse su juo buvai "medžioklėje". Šiandieninis teatro vadovas Ramūnas Kaubrys taip pat sugeba visus sustatyti į vietas, kai reikia - ir gana griežtai. Na, su aktoriais mano sąlytis menkiausias, nes jie labiau bendrauja su siuvykla nei su manimi. Kiek artimesnis santykis su Šarūnu Juškevičiumi. Jis - teatralas nuo prigimimo. Kartais susilaukiu puikių patarimų "ūkio daliai". Patinka teatro artistės, kurios dėl kokių smulkmenų nekelia scenų ir nerodo kaprizų.
Esu pastebėjusi, kad kai kuriuose spektakliuose Jūs ir pats vaidinate...
Pats didžiausias mano vaidmuo "Mano puikiojoje ledi" - girtuoklis Džemis. Aš ten šoku, "sklaidausi" ir privalau nugriūti. Kai per repeticiją kartą bumbtelėjau kaip reikalas, stebintys repeticiją prapliupo juoku. O Stasys Domarkas pradėjo raminti: "Jūs čia nesijuokit, nes jis puikiai žino, kaip su pakaušėliais būna natūroje. Tad jam ir vaidinti nereikia..." "Prūsuose" vaidinau tarną su pačiu Virgilijumi Noreika, kunigą - "Žanoje d Ark ant laužo", mafiozą - "Rigolete". O "Smuikininke ant stogo" vaidinome visa Butkevičių šeima - žmona, du sūnūs ir aš, atlikęs popo vaidmenį.
Šiandien švenčiate jubiliejų. Tad privalau paklausti apie gyvenimo išbandymus ir svajones.
Išbandymai? Dirbau, kaip mokėjau ir kiek jėgos leido. Klaidos? Per mažai Dievą ir žmones mylėjau. Svajonės? Nors pastatyminės dalies vedėjo darbas psichiškai ir moraliai sunkus, bet dar norėčiau toliau čia dirbti. Ir svajoju, kad "Sodra", priimdama mane į senjorų būrį, užskaitytų penkiolika vargoninkavimo metų...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą