Rūta Jusionytė: "Impulsus kūrybai graibau jausmuose"

Parvažiavusią į Klaipėdą pasilepinti pas mamą ir čiupome Rūtą už pakarpos.

Rūtele, nesvarbu, kad mokslus Dailės akademijoje baigei Vilniuje, vis dėlto, manau, kad savo personalinę parodą pirmiausiai turėjai surengti gimtajame mieste. Tuo labiau kad Tavo mama Violeta Jusionienė turi visas galimybes tą parodą priimti "Klaipėdos" galerijoje.

Dėl to, kad man niekas neprikištų menininkų senelių ir tėvų Jusionių giminystės ryšių, aš iš Lietuvos išvažiavau. Nusprendžiau, kad pasirinktu keliu eisiu savarankiškai - niekieno nestumiama ir niekieno netraukiama. Tad ir personalinė paroda "Aido", o ne gimtosios Klaipėdos galerijoje - logiška pasirinkimo seka. Antra vertus, Vilniuje vis dėlto daugiau meno gerbėjų ir išpažintojų.

Prieš tai sudalyvavai tarptautinio šiuolaikinio meno mugėje "ARTVILNIUS". Kokį įspūdį ji Tau paliko?

Patį nuostabiausią. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva tegul dar nevirto tūkstantiniu daugiaaukščiu kruiziniu laivu, bet jau išplaukia į tarptautinius vandenis. Labai pradžiugino galerijų pristatytų dailininkų aukštas tapybos lygis. Ypač džiaugiausi lietuvių tapytojų drobėmis. Mano supratimu, mugėje tetrūko bent kelių pasaulyje jau pagarsėjusių menininkų kūrybos. Paprastai tokiose mugėse jie būtini, kad pritrauktų daugiau publikos, kuri, atėjusi pasižiūrėti garsenybių, atranda ir jaunuosius talentus. Menas menu, bet vežti darbus į tokias muges tūkstančius kilometrų turi ir apsimokėti. Tiesą sakant, aš asmeniškai skųstis negalėčiau, nes vieną mano drobę nupirko Meno centras, o dar dvi - privatus kolekcininkas Edvinas Žukas. Jis mano darbų užpečkyje laikyti nesiruošia - jie keliaus per Europos šalis.

Dažnai sielvartauju, kad Lietuvoje be galo daug talentingų menininkų, o štai talentingų vadybininkų tuos menininkus išvesti į pasaulinę areną vis neatsiranda. Tai, ką daro Edvinas Žukas, įsitikinusi, yra būtent tai, ko reikia mūsų menininkams. Įdėmiai vyksmo meno mugėje nesekiau, tačiau pastebėjau labai pakitusią Tavo tapybos darbų, joje eksponuotų spalvų paletę - labai nušvitusi, praradusi niūrius juodai žalius "plėmus". Prieš kelerius metus mudvi kalbėjomės apie ankstesnių darbų inspiraciją - baimę. Visi mes ko nors bijome. Bet gal per kelerius metus toji baimė iš Tavo gyvenimo pasitraukė?

Tikrai, baimės iš mano gyvenimo pasitraukė gal ir todėl, kad ėmiausi šeimyninių siužetų - poros, vaikų ir tėvų santykių. Tai pamąstymai apie besikeičiančią visuomenę ir šeimą. Netgi tikinčiųjų šeimose vis mažiau pakantumo alkoholiui, narkotikams, smurtui, belaukiant "kol mirtis mus išskirs". Labai džiaugiausi teigiamomis reakcijomis tiek mugėje, tiek parodoje galerijoje.

Na, o kokia publika rinkosi į Tavo parodos atidarymą?

Net labai nustebino atėję žmonės, kurie pirmą kartą mano darbus matė mugėje. Matyt, jiems buvo įdomu pažintį su mano kūryba pratęsti. Nuolatiniai galerijos lankytojai, studijų draugai, kolegos, pusbroliai, dėdės - publika labai įvairi. Sulaukiau ir profesionalių meno kritikų dėmesio. Kokie bus vertinimai - matysiu.

Ar dar nepakanka garsių Paryžiaus meno kritikų aukštų vertinimų?

Man ne vis tiek, kaip mano kūryba veikia, vertinama ir Lietuvoje...

Nors Tu į Lietuvą bent trumpam parvažiuoji beveik kasmet, tačiau 2014 metų viešnagė, taip jau susiklostė, sutapo ir su Dainų švente. Ar ji kaip nors paveikė Tavo vidų? Gal stebint paneles, ponias tautiniais kostiumais, gyvų gėlių vainikais ant galvų, šaunius lietuvius vyrus iš stuomens ir iš liemens, į Dainų šventę suvažiavusius iš viso pasaulio, kilo kokių skulptūrinių ar spalvinių vizijų, kurios galbūt atsiras Tavo kūryboje?

Turiu nuvilti - jokių sąsajų su Dainų švente neturėjau. Gal tik keli žvilgsniai į televiziją probėgšmais. Iki kaulų smegenų esu miesto žmogus, veikiama ir virtualaus pasaulio. Taip, man gražus jūros ir smėlio spalvų derinys, taip, vertinu mūsų pievų ir miškų žalumą, grožiuosi tuo. Bet impulsus kūrybai teikia visai ne realistiniai gyvenimo vaizdai, o giliai išgyventi pojūčiai ir jausmai. Man labai gražu gyvų gėlių vainikėliai ant galvų, bet impulsų juos atkartoti drobėje, o gal ir kokioje skulptūroje - jokių.

Tai kada Tavo kūrybos personalinę parodą galime tikėtis pamatyti Klaipėdoje?

Turiu keistą įprotį - nieko nežadėti. Geriau imti ir padaryti, o tuomet - prašom.