S. Dacho namuose - išlikimo dilema

Tautinės bendrijos

Šių metų rudenį dešimtmetį švęsiantys Klaipėdos Simono Dacho namai - vokiečių kultūros židinys uostamiestyje - išgyvena nelengvą permainų periodą. Vokietijos valdžia nuo 2007-ųjų žada nutraukti įstaigos finansavimą.

Jau kelinti metai Vokietija palaipsniui mažino finansavimą S. Dacho namams, mat Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare nuspręsta, kad įstaiga turėtų gyvuoti iš fondų paramos.

Dalis vokiečių bendrijos narių buvo sunerimę, kad gali prarasti S. Dacho namus. Tačiau jų vadovas Arnoldas Piklaps pesimistines mintis veja šalin.

"S. Dacho namai ir toliau gyvuos. Vokiečiai turi tokį posakį - ten, kur yra tikslas, atsiras ir kelias, - sako A. Piklaps. - Jau dabar esame priversti keisti požiūrį į kai kuriuos dalykus. Anksčiau apie S. Dacho namus buvo sakoma, kad jie skirti vokiečiams, o lietuviams čia nėra ką veikti. Siekiame, kad vokiečių kultūros namai būtų atviri visiems, kas domisi vokiečių kultūra, papročiais, tradicijomis."

Kad S. Dacho namų veikla nenutrūksta, o tampa dar intensyvesnė, patvirtina čia vykstantys renginiai. Šiuo metu namuose vyksta Gėtės instituto filmų peržiūros bei seminarai vokiečių kalbos mokytojams. Įstaiga ruošiasi tradicinėms vokiečių kultūros dienoms, kurių renginiai, pristatatantys šiuolaikinę vokiečių kultūrą, startuos gegužės 15-ąją, bei intensyviems vokiečių kalbos kursams pagal Gėtės instituto programą.

Taip pat S. Dacho namai skiria nemažai dėmesio istorinei praeičiai: "Stengiamės gaivinti prisiminimus, kaupiame istorinę medžiagą apie Klaipėdos krašto vokiečius ir jų gyvenimą čia", - sako A. Piklaps, įstaigai vadovaujantis beveik trejus metus.

Anot direktoriaus, euforija, patirta vos įkūrus bendriją - tai buvo dar 1989-aisiais - jau seniai praėjo. Tačiau Klaipėdos vokiečių bendruomenė gausėja, daugėja aktyvių narių. Šiuo metu bendrija turi 640 narių. Pasak A. Piklaps, dauguma jų - vyresnio amžiaus Klaipėdos krašto vokiečiai, pasilikę čia po karo.

"Penkiasdešimt metų mes negalėjome garsiai pasakyti, kad esame vokiečiai. Juk pagal seną tradiciją vokietis be jokių išlygų laikytas fašistu, o fašistas, kaip žinome, yra tautos priešas.

Dabar visuomenė, pasak A. Piklaps, tampa laisvesnė, daug tolerantiškiau priima kitokių tradicijų žmones, tačiau Klaipėdos vokiečiai ir dabar retsykiais susiduria su neigiama kai kurių lietuvių nuostata.

"Kartais jaučiuosi įskaudintas, kai žmonės sako: "Ką jūs, vokiečiai, čia veikiat, važiuokit atgal į Vokietiją, ten juk geriau, algos didesnės". Tada bandau paaiškinti: palaukit, kodėl mes turime važiuoti, juk Klaipėdos kraštas - mūsų tėviškė. Mes čia gimę, augę, čia gyvenam jau keli šimtmečiai, ir staiga esame vejami", - stebisi A. Piklaps.

A. Piklaps gimė Lietuvoje, abu jo tėvai - Klaipėdos krašto vokiečiai. Paklaustas, ar jaučiasi labiau lietuvis, ar vokietis, jis susimąstė.

"Esu žmogus prie ribos. Negalėčiau savęs laikyti visišku lietuviu. Bet ir nesu šimtu procentų vokietis. Bet man džiugu, kad esu truputį kitoks", - sako A. Piklaps.

Giedrė PETKEVIČIŪTĖ