Sandra Daukšaitė dėkinga pasauliui, kad ne iškart leido pasukti į aktorystę

Vaikystėje Sandra su pussesere kurdavo scenarijus ir vaidindavo, vėliau atsirado skaitovų konkursai mokykloje, pirmoji scena ir laimėjimų džiaugsmas: „Arčiau širdies man nebuvo nieko kito – labai smagu stovėti scenoje, skaityti eilėraščius ir, žinoma, laimėti. Mano pirmas laimėjimas skaitovų konkurse ketvirtoje klasėje buvo svarbi pradžia“.

Sandra prisimena, kad tuo metu laimėta pirmoji vieta Kėdainių rajone buvo tarsi postūmis apsisprendžiant, kur eiti, ką toliau daryti. Tačiau 12 klasėje, perskaičiusi stojimo į aktorinį meistriškumą reikalavimus (buvo renkama grupė Rusų dramos teatrui), ėmė ir pabūgo.

„Gal lėmė kalba, nors rusų kalbą aš kaip ir mokėjau, bet tikrai ne taip, kad galėčiau laisvai kalbėti. Aš net nežinojau, ar ten rusiškai klausinės, kažkaip neišsiaiškinau iki galo. Matyt, suabejojau, gal nebuvo postūmio iš aplinkos, bet, manau, taip turėjo būti“, – svarsto S. Daukšaitė.

Dėsto anglų kalbą

Svajonę kuriam laikui teko užgniaužti labai giliai. Anglų kalbos studijos, pasirinktos vietoje aktorystės, kaip vėliau gyvenimas parodė, tikrai nebuvo klaida, tačiau Sandra net tada nesiliovė galvojusi, jog vis tiek kažkada taps aktore.

„Studijuoti anglų kalbą buvo įdomu, skaitėme daug poezijos ir literatūros, bet visuomet kirbėjo: truputį ne tas, taip liūdna, gaila, kad ne tai, apie ką svajojau. Tiesa, dar būdama 10 klasėje sutikau labai įdomų žmogų Petrą Venslovą. Kai jis atvažiuodavo į mokyklą skaityti poezijos, vis pakalbėdavome apie aktorystę, kad aktoriaus kelias nelengvas, kad galbūt reiktų pasirinkti dar kažkokią profesiją, nes niekada nežinai, kaip bus.

Esi reikalingas, įdomus, o staiga atsiranda kažkas kitas ir tu pasitrauki į šoną, čia esi „ant bangos“, čia vėl nusileidi. Tie nusileidimai yra labai sunkus dalykas. Kai turi papildomą veiklą, tada kur kas lengviau. Esu labai dėkinga visam pasauliui, kuris padėjo man priimti sprendimą stoti į anglų kalbą“, – tvirtina aktorė.

Šalia televizijos serialų ir vaidmenų teatre Sandra dėsto anglų kalbą, turi savo mokinių ir džiaugiasi, jog visur suspėja.

Kiekvienas vaidmuo – brangus ir laukiamas

Pašnekovė šypsosi, kad ir pati vis dar mokosi, o pradėjo mokslus – iš kitos pusės: paprastai aktoriai pirmiau įgyja teorinių žinių, paskui jas pritaiko praktikoje, o Sandra atvirkščiai – pirmiau buvo praktika, o dabar studijuoja garsių teatralų teorijas.

„Į visus aktorius žiūriu su didžiule pagarba, iš visų jų mokausi, tad noriu jiems padėkoti, kad leidžia būti kartu ir stebėti. Stengiuosi paimti kiek galima daugiau, nes čia yra mano mokykla, aš kitos neturėjau. Mano mokykla yra per praktiką. Man labai keista save vadinti aktore ir be galo smagu, kai kas nors man pasako – aktorė.

Bet iš tiesų aš jaučiuosi ne visai to verta. Yra daugybė žmonių, kurie yra baigę mokslus, kurie turi teisę vadintis aktoriais, kaip aš galiu save vadinti anglų kalbos mokytoja, nes baigiau mokslus, esu diplomuotas žmogus, turiu šitą profesiją, o ta aktorystė, ji tokia... Aš nevadinu to darbu, tai daugiau negu darbas – tai gyvenimas“, – tikina Sandra.

Kol kas S. Daukšaitė savo vaidmenų dešimtimis dar neskaičiuoja, todėl kiekvienas, kad ir koks būtų, labai brangus ir laukiamas. Nesunku įsivaizduoti jos nuostabą ir džiaugsmą sulaukus siūlymo dalyvauti Mariaus Ivaškevičiaus filmo „Santa“ atrankoje pagrindiniam vaidmeniui kurti, o vėliau sužinoti, kad sėkmė nusišypsojo būtent jai.

„Man paskambino Marius ir sako: tvirtiname tave. O aš nežinau ką pasakyti, smagu – ne tas žodis. Eidama į atranką kažkaip per daug nieko nesitikėjau. Aš pirmą kartą apskritai ėjau į atranką, net nežinojau, kas tai yra. Po pokalbio su Mariumi suvokiau, kad įvyko kažkas labai svarbaus ir didelio. Tik padėjusi ragelį, pagalvojau: palaukit, gal aš ne taip supratau, ar tikrai man taip pasakė. Po kiek laiko paskambino prodiuserė ir patvirtino, kad tikrai taip.

Ir šaukiau, ir džiūgavau. O po didžiulio džiaugsmo atėjo baimė. Pradėjau labai nerimauti, ar tikrai sugebėsiu, nes tai labai svarbus darbas, tiek žmonių ir tokia atsakomybė. Juk man patikėjo pagrindinį vaidmenį, turiu nenuvilti, turiu padaryti, o kaip padaryti, kai pati nelabai žinau kaip“, – tuo metu užplūdusias emocijas prisimena Sandra.

Laimingu gali padaryti save tik pats

Žinoma, patys ištikimiausi, o gal ir patys reikliausi Sandros kūrybos gerbėjai yra jos šeima: tėvai, ketverių metukų dukra Elzė ir rūpestingas, patikimas sutuoktinis, nevaržantis pasirinkimo laisvės ir neburbantis dėl įtemptų žmonos filmavimosi grafikų, jai gavus svarbų vaidmenį. Aktorė teigia, kad vyras suvokia, jog aktorystė yra jos kelias, o jos sėkmė nėra tik jos vienos, tai visos šeimos laimėjimas.

„Kitas darbas juk irgi mane iš jų atimtų. Ruošimasis vaidmeniui po vaidmens, tas liūdesys, tuštuma šeimai kartais nėra pats maloniausias dalykas, tam tikru metu tu būni truputėlį išėjusi, bet svarbiausi dalykai – vaikas, vyras – visada yra viduje. Jie tarsi tavo dalis, jie niekur nedingsta, ir aš tikiu, kad jie tą žino, nesvarbu, kur aš esu“, – sako Sandra.

Jos manymu, santykiai žmogaus, jei jis pats nelaimingas, laimingu padaryti negali: „Sako, na, susituokėme, dabar aš padarysiu tave laimingą, ar tikiuosi, kad mane mano vyras padarys laiminga, nes jeigu vyras bus nelaimingas ir aš būsiu nelaiminga. Tai apie kokią laimę mes kalbame? Kai džiaugiesi tuo, ką darai, pareini namo ir daliniesi džiaugsmu, tai kas gali būti geriau?

Aš labai linkiu savo vyrui to paties. Niekada nekyla minčių, jei jis, tarkime, važiuoja į komandiruotę, sakyti: gal nevažiuok, nes nežinia kas čia kur atsitiks. Tai būtų kvaila. Uždaryti duris, langus ir galimybes savo artimam žmogui dėl kažkokių savanaudiškų tikslų, manau, būtų neteisinga“.

Iš užsienio režisierių sulaukė pasiūlymų

Skaitydama „Santos“ scenarijų aktorė suprato, kad jos laukia netikėti iššūkiai. Ne tik ilgos, be šeimos praleistos filmavimo savaitės Laplandijoje, bet ir drąsios nuogos meilės scenos. Ir viena, ir kita buvo nauja jos šeimai, jos vyrui.

„Kiekvienas žmogus turi savo tabu. Kas vienam yra privalumas, kitam gali būti trūkumas, ir atvirkščiai. Žinoma, aš turiu savo tabu ir mano vyras turi savų nusistatymų, bet jeigu aš matau prasmę visame tame, ką darau, jeigu mes abu matome, tai yra pagrindinis kriterijus. Žinoma, aš nenoriu, kad ir jis, ir mano dukra blogai jaustųsi“, – sako Sandra.

Ji neslepia, kad aplinkos nuomonė turi įtakos: „Mes galime apsimesti, kad kažko negirdime, galime priprasti prie vienokių ar kitokių komentarų, bet jie yra, ir tu jauti, kaip į tave žiūri – vieni labai teigiamai, kiti ne taip teigiamai. Viskas kažkaip nusėda, kažką jauti ir visa tai pasverdama imiesi vieno ar kito darbo.

Kol kas yra viskas gerai, mes išsiaiškiname, pasikalbame, niekada nepuolu daryti vieno ar kito darbo nepasitarus su juo, o kaip toliau bus, niekas nežino. Apskritai nesvarbu, ar esi aktorius, ar ne, niekas juk nežino, kas mūsų laukia ir kokia galutinė stotelė – kuo viskas baigsis“, – kalba aktorė.

Pasak pašnekovės, po sėkmingos filmo premjeros jos gyvenimas beveik nepasikeitė. Tiesa, džiaugiasi iš užsienio kino režisierių sulaukusi malonių pasiūlymų, apie kuriuos dar nenori garsiai kalbėti.