“Solidarizuosimės arba grimsime žemyn”

Šiandien Lietuvos mokslų akademijoje vyksta IV Lietuvos kultūros kongresas. Apie tai, ką per 20 nepriklausomybės metų pavyko nuveikti kongreso nariams, su kokiu pasipriešinimu teko susidurti ir ką daryti, kad Lietuva tiesiog neišsivaikščiotų, “Respublika” kalbėjosi su Lietuvos kultūros
kongreso tarybos pirmininku filosofu Krescencijumi Stoškumi.

Azartas virto šnipštu

“Nesitikėjome, kad viskas taip pasisuks”, - pripažįsta profesorius, kalbėdamas ne tik apie ekonominę, kultūrinę, bet ir, svarbiausia, Lietuvą ištikusią moralinę krizę.

Vertybių krizę atspindi ir tiek daug vilčių bei azarto žadinęs titulas “Europos kultūros sostinė”, galiausiai virtęs šnipštu. Atbukinta žmonių sąmonė jau nebeatskiria, kas yra kultūra. O kas - tik jos grimasos.

“Kiekvienas ateina su savo kultūra. Vieni kuria naikinimo programas, kiti - išsaugojimo, treti - plėtojimo. Ir visi pretenduoja į valstybės biudžeto lėšas. Tai ne tik Lietuvos - tai pasaulinė bėda, civilizacijos problema. Bet Lietuva dėl savo naivumo yra nuostabus pavyzdys. Žlugimą teigiančiai kultūrai - atviri vartai į valstybinį išlaikymą”, - dėsto K.Stoškus ir pateikia dar vieną mūsų naivumo pavyzdį: kai amerikiečiai daro “Fluxus”, jie žino, kad tai tik kvailiojimas, kad niekas už tai pinigų nemokės. Mes už tai milijonus atiduodame. Tuo tarpu tie, kurie kuria šventus dalykus, kurie klaupiasi prieš meną, aukoja jam savo gyvybę - tokie išgyventi jau nebegali.

“Dar niekada nebuvo taip ryškiai matyti, kuo pavirto kultūros kriterijai. Jų nėra. Yra tik žmonės, kurie savo draugystėmis, ryšiais ar paslaugų mainais išpeša sau naudos. Visos ribos jau peržengtos. Jie naikina meną ir kultūrą. O jų sąskaitas reikia apmokėti”, - sako pašnekovas.

Todėl Lietuvos kultūros kongreso metu bus bandoma apibrėžti kultūros politikos kriterijus. Tuomet bus galima grįžti ir prie dar 1995 m. gimusio Kultūros rėmimo įstatymo projekto, kuris iki šių dienų dūla politikų stalčiuose.

Pasipriešinimas “monstrui”

1990-aisiais, savotiškai tęsdami Sąjūdžio tradicijas, susibūrė žmonės, pajutę, kad atėjo metas radikaliems pokyčiams. “Tokių idealių sąlygų kaip tada daugiau niekada neturėjome, - pamena K.Stoškus. - Gal tas pirmasis Lietuvos kultūros kongresas buvo teatrališkesnis, daug gražių kalbų, kartais naivokų iliuzijų. Tada kultūrininkai buvo labai aktyvūs. Į kongresą veržėsi ir užsieniečiai”.

Pirmojo kongreso metu buvo suformuluotos kultūros perspektyvų vizijos - kaip kultūra turėtų gyventi laisvės sąlygomis.

1995 m. įvyko antrasis kongreso suvažiavimas. Dėl pateiktų rezoliucijų kilo didžiulis šurmulys. Tad baigiamąjį kongreso posėdį nuspręsta atidėti keliems mėnesiams. Deja, per tą laiką azartas prigeso, o valdžios atstovai savo pažadus tiesiog primiršo. Bet svarbiausia - pasikeitė kultūros ministras.

“Naujasis ministras Darius Kuolys nelabai tuo domėjosi. Jaunas vaikinas valdė dvi ministerijas - Kultūros ir Švietimo. Jis nebuvo įsigilinęs į mūsų problemas. Tarp mūsų palankūs santykiai nesusiklostė”, - pamena K.Stoškus.

Antrojo Kongreso metu buvo iškelta idėja sukurti Lietuvos kultūros rėmimo įstatymą. K.Stoškus pamena, kad ši idėja nežinia kodėl sulaukė labai stipraus teisininkų pasipriešinimo. Gal jis nebuvo atsitiktinis? “Turiu tokį įtarimą, - pritaria filosofas. - Ta idėja buvo tiesiog atmušinėjama, atremiant, kad kituose kraštuose tokio įstatymo nėra. Gal tai buvo asmeninės ambicijos. Sunku pasakyti. Beje, latviai labai greitai tokį įstatymą priėmė”.

Kongreso ir ministerijos santykiai šiek tiek atšilo, kai į ją atėjo dirbti naujas viceministras, dailininkas Giedrius Kazimierėnas, jis ėmėsi kuruoti pasirengimą kongresui. Bet iškilo kita problema - įtampa tarp viceministro ir ministerijos sekretoriato. “Tai iki šiol aktuali bėda. Tie, kurie suka mechanizmą, sudaro bendrą struktūrą, paremtą tarpusavio pasitikėjimu, - dėsto K.Stoškus. - Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad mūsų siūlymai buvo atmetami. Jau manėme, kad nepajėgsime parengti įstatymo projekto. Tik staiga mums padėti pasisiūlė vienas energingas socialdemokratas...”

Tas energingas vyras buvo Seimo narys Vytenis Andriukaitis, kuris smarkiai perrašė įstatymo projektą. “Gal per daug nusileidome jam, - sako profesorius. - Jis į pirmą planą iškėlė kultūros vartojimo funkciją. Žmogus turėjo gerų norų, per kelias naktis suredagavo dokumentą. Mes juo pasitikėjome”.

Parengtas įstatymo projektas buvo pristatytas per Kongreso suvažiavimą. Prasidėjo viešos diskusijos, net pareikšta, kad šiuo įstatymu norima sukurti Kultūros ministerijos padalinį. K.Stoškus teigia, kad tebuvo siekiama įkurti Kongreso tarybą (vėliau tai ir buvo padaryta).

“Tarybai reikėjo savo fondo. Taip yra Skandinavijoje, nieko naujo mes nesugalvojome. Bet viskas buvo taip suaistrinta, į debatus įsitraukė net kai kurie buvę artimi bičiuliai. Buvęs ministras D.Kuolys net paskelbė, kad mes kuriame monstrą... - pasakoja K.Stoškus. - Monstrą, kuris pakeistų ministeriją. Visuomenė buvo sukurstyta prieš save pačią. Prieš jos valią apsispręsti. Ir žmonės labai lengvai tuo patikėjo”.

Vis dėlto nedidele balsų persvara dokumentas buvo priimtas. Tačiau tai, žinoma, tebuvo siūlymas, kurį turėjo patvirtinti Seimas. Bet palaikymo dokumentas nesulaukė. Seime užmirštas jis guli iki šiol.

Absoliutus abejingumas

Nuo 1995-ųjų iki 2002-ųjų, kai susirinko trečiasis Lietuvos kultūros kongresas, buvo priimtos 35 rezoliucijos, keturios deklaracijos, galiausiai įkurta Kongreso taryba. Taip pat parengtas kultūros politikos nuostatų projektas. Šį kartą Kongresas sulaukė Kultūros ministerijos paramos.

Viena svarbiausių priimtų deklaracijų K.Stoškus laiko traktatą apie tautos dorovinį lūžį. “Gal tas suvokimas paveldėtas iš tarybinių laikų, o gal iš pozityvizmo, bet kuriant valstybę buvo manoma, kad tarp politikos ir dorovės nėra nieko bendra, - pasakoja K.Stoškus. - O mes supratome, kad tarp jų yra absoliutus ryšys. Jeigu demokratijoje nėra dorovės aspekto, tai demokratijos nėra”.

Tačiau dar 1995 m. parengtas pirmasis etikos kodeksas, kaip ir daugybė kitų dokumentų, pradingo Seimo stalčiuose. “Kilo susierzinimas, kai kam nepatiko punktai, kurie reikalauja valstybės laiko ir turto nenaudoti savanaudiškai, - pasakoja K.Stoškus. - Pasišiaušė tarnautojai. Bet įdomiausia, kad prie to prisidėjo daugybė žmonių, net intelektualų, filosofų. Jie klausė: kaip galima aprašyti dorovę? Dorovė - tai paties apsisprendimas. Bet labiausiai man įstrigo vieno seimūno, kuriam buvo skirtas sklypas Žvėryne, žodžiai: “Žinot, moralė yra reliatyvi”.

Paklaustas, kaip būtų galima sugrąžinti moralę į Seimą, verslo kompanijas, galų gale visuomenę, K.Stoškus atsako Fridricho Nyčės žodžiais: “Ir jūs niekuo jiems negalit padėti”. “Išskyrus vieną dalyką, - priduria pašnekovas. - Šitam žmogui gali padėt greičiau numirti. Kad kas nors gimtų virš tų žmonių, tas, kuris gali eiti vienas ledu, be minios. Na, F.Nyčė jį vadina antžmogiu... Minia yra pasmerkta”.

K.Stoškus įsitikinęs - tautos dorovinis lūžis būtų įvykęs, jei tik būtų sulaukęs tų, kurie darė įtaką valstybės likimui, pritarimo.

“Per savo metinį pranešimą prezidentas pasakė, kad moralė buvo nustumta į gyvenimo paraštes. Pasakė tiesą. Bet stipriai pavėlavo, - kalba K.Stoškus. - Pirmą kartą buvo pasakyta, kad krizės priežastis - visai ne finansai. Viskas iro iki to momento. Verslui irgi reikalingi moralės pagrindai”.

Savo siūlymus Lietuvos kultūros kongreso nariai teikė ir prezidentui, ir kardinolui. Tačiau iš abiejų sulaukė tik abejingumo. “Manėme, kad bažnyčia tikrai turėtų mus paremti. Gal pusantros valandos šnekėjau su kardinolu. Jis pavartė mūsų parengtą rezoliuciją ir paklausė: “Bet ko jūs norit iš mūsų?” Nusviro rankos...” - pamena profesorius.

K.Stoškus džiaugiasi, kad Kongreso išvakarėse menininkai vis dėlto susirinko į protesto akciją prie Seimo. Tai bent jau parodo, kad judėjimas prasidėjo. “Kultūrinei visuomenei tai didelis laimėjimas. Anksčiau to nepajėgė padaryti. Bet dabar būtina konsoliduotis. Šis Lietuvos kultūros kongresas turėtų būti impulsas šviesuoliams, kuriems skauda dėl to, kas vyksta. Kito pasirinkimo mes tiesiog ir nebeturime. Arba solidarizuosimės, arba grimsime žemyn”.

Algė RAMANAUSKAITĖ, "Respublika"