Jau du kartus Klaipėdos publikai teatras iš Kauno "Džiugena" buvo pristatęs Terenso Maknelio (Terrence McNally) pjesę "Meistriškumo pamoka". Abu kartus ši dviejų dalių tragikomedija sulaukė anšlago. Spektaklis apie legendinę operos dainininkę Mariją Kalas (Maria Callas), kurią scenoje įkūnijo aktorė Nijolė Narmontaitė, ateinantį ketvirtadienį, lapkričio 28 d., 18 val. vėl džiugins teatro mėgėjus Klaipėdos dramos teatro didžiojoje scenoje.
Apie "Meistriškumo pamoką" bei kitus teatro "Džiugena" vaidinimus, apskritai apie šiuolaikinį teatro meną šnekučiuojamės su aktore Nijole Narmontaite.
- Pirmiausia norėtųsi iš pirmų lūpų išgirsti, kas šiuo metu vyksta Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre.
- Mes, aktoriai, dabar esame kaip eksperimentiniai triušiai. Kažkada dar J. Jurašo laikais buvo pradėta galvoti, kad teatre reikia palikti nuolatinę nedidelę aktorių trupę, o kitus samdyti. Būdamas režisierius ir teatro meno vadovas, jis sau tai galbūt ir galėjo leisti, nes būtų garantavęs darbą nors 15-ai žmonių, tačiau tada reformos idėja buvo per ankstyva.
Dabar V. Bartulis, puikus kompozitorius, tačiau ne režisierius, sugalvojo tylų ėjimą: 15-ai aktorių palikti visą etatą, dešimčiai - pusę, dešimčiai - ketvirtį etato. Tai reiškia, kad aktorius norima padalinti į tris rūšis. Negana to, aktoriai surūšiuoti pagal užimtumą. Vadinasi, aktorius, kuris šeštame plane per dvi minutes perbėga sceną su alebarda, bet yra užimtas 12-oje spektaklių, pakils į aukštesnę kategoriją, nei tas, kuris vaidina pagrindinius vaidmenis 2-3 spektakliuose. Tai - labai žiauru. Todėl mes pareikalavome, kad to sąrašo net neskelbtų. Aktoriai reikalauja, kad vadovas atsistatydintų, jei nesugeba užimti aktorių, gauti pinigų.
Baisiausia, jei šis teatro modelis bus patvirtintas, tai jis bus pritaikytas visiems repertuariniams teatrams, nes valstybė nepajėgia jų išlaikyti.
Kita vertus, jaučiu, kad ateityje visi aktoriai turės dirbti pagal sutartis. Aktorius turi būti laisvas, kad galėtų vaidinti ne viename teatre, tobulėti. Tačiau mūsų žmonės, ypač tie, kuriems jau arti pensija, neįpratę organizuoti savo darbo.
- Esate viena iš pirmųjų aktorių, išdrįsusių įkurti net du savarankiškus, valstybės nedotuojamus teatrus. Kas paskatino tokiam žingsniui? Kaip šią jūsų iniciatyvą įvertino kolegos, Akademinio teatro vadovybė?
- Jau seniai pajutau, kad tokie dideli fabrikai, kokie yra Lietuvos valstybiniai teatrai, ilgai neegzistuos. Anksčiau ar vėliau juos reikės reformuoti. Manęs netenkino teatro, kuriame aš dirbu, repertuaras, santykiai tarp režisierių ir aktorių, daugelis dalykų, kurie išaugino situaciją, šiuo metu susiklosčiusią Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre.
Nors spektakliai, kuriuose aš vaidinu, yra labai populiarūs, iš teatro aš niekada negyvenau, todėl nebijojau rizikuoti ir įkurti savą teatrą tokį, kokį aš įsivaizduoju. Taip atsirado "Džiugena", kuriame esame keturiese su bendraminčiais kolegomis, ir Nijolės Narmontaitės teatras, kuriame esu viena su direktoriumi.
Iš pradžių, atsiradus "Džiugenai", jutau aktorių pavydą. Teatro vadovybė į tai pasižiūrėjo labai tolerantiškai ir man staiga pakėlė atlyginimą. O aktoriai dabar jau prašosi vaidinti pas mane spektakliuose. Ir esu tikra, kad ateityje aš juos pakviesiu.
- Kokia jūsų teatro idėja?
- Žiūrėdama įvairius spektaklius iš šalies galvoju, kad mes išradinėjame dviračius. Man teatre nepatinka psichodelika, norėjimas pasirodyti "mandresniems". Man atrodo, kad svarbiausias spektaklio uždavinys - paliesti žmogaus "dūšią". Žiūrovas gali pailsėti žiūrėdamas vaidinimą, jam gali skaudėti, bet išėjęs po spektaklio jis negali likti abejingas. Tai nereiškia, kad teatras turi būti būtinai realistinis, primityvus kaip "žaldokynės" Žemaitės laikais, bet norisi, kad spektaklis būtų suprantamas. Jaučiu, kad "Džiugenos", N. Narmontaitės teatro spektakliai yra šilti, nes aš stengiuosi kurti tai, ką noriu pati matyti. Savame teatre gimė mano geriausi vaidmenys ir geriausi spektakliai: "Pepė Ilgoji Kojinė", "Brėmeno muzikantai" ir "Meistriškumo pamoka". Man dėl jų ne gėda. Juos visada ir visur lydi anšlagai ir aš jaučiuosi reikalinga publikai. Todėl esu labai laimingas žmogus.
- Už operos dainininkės Marijos Kalas vaidmenį spektaklyje "Meistriškumo pamoka" pelnėte aukščiausią teatrinį apdovanojimą Kaune "Fortūną". Kuo ypatingas jums šis vaidmuo, kas taip traukia į šį spektaklį žiūrovus?
- T. Maknelio pjesę "Meistriškumo pamoka" iš Amerikos man atvežė vienas kolega. Vos tik perskaičiau šį kūrinį, iš karto pajutau, kad Marijos Kalas vaidmuo tarsi man parašytas. Aš patyriau tokias pačias gyvenimiškas nuoskaudas, tik mažesnio mastelio, kaip ir ši XX a. viduryje gyvenusi atlikėja. Mano kompleksai labai panašūs į jos. Lygiai taip pat, kaip ir jai, man vėliau paaiškėjo, jog mano kompleksai iš tikrųjų yra mano pranašumai. Ji tai įrodė pasauliui, aš įrodžiau sau.
Žiūrovus "Meistriškumo pamoka" intriguoja tikriausiai tuo, kad pjesė parašyta pagal tikrus faktus. Tai žmones labai veikia, nors tai ir nėra realybės šou. Veiksmas vyksta Niujorke, Džiuliardo dainavimo mokykloje. Buvusi operos primadona Marija Kalas, vadinta žvaigždžių žvaigžde, karaliene, burtininke, lakštingala, šlovės saulėlydyje praradusi balsą, tikrus solistus moko dainavimo. Spektaklio forma ne kaip spektaklio, o kaip pamokos. Žiūrovus šokiruoja, kai M. Kalas pradeda rėkti ant jų už neišjungtus telefonus, už kosėjimą, už brazdėjimą. Man tai labai sunkus momentas, kai turiu pasirinkti vieną žiūrovą auką ir pradėti terorizuoti, kad jis neturi įvaizdžio.
Publiką žavi ir tai, kad šalia teksto į spektaklį įsiterpia operinis dainavimas. Dramos teatre tai neįprastas dalykas. "Meistriškumo pamokoje" dainuoja jauni simpatiški solistai iš Kauno muzikinio teatro ir Vilniaus operos ir baleto teatro. Tai Ieva Vaznelytė, Kristina Siurblytė, Kęstutis Alčiauskis. Spektaklyje skamba ir M. Kalas dainų įrašai.
- Po tokių ryškių vaidmenų kaip M. Kalas aktoriams dažnai priklijuojamos vienokio ar kitokio amplua etiketės. Ar nesudėtinga jas nuplėšti nuo savęs, vėl kurti kitokio charakterio vaidmenis?
- Man pasirodžius scenoje, gana ilgą laiką teko taikytis su likimo moters, "vampmoters" amplua. Sulaužiau jį suvaidinusi vaiką - Pepę Ilgakojinę. Visiems buvo šokas, o man - didžiulis atradimas. Man dėl savo amžiaus jau darosi gėda, nepadoru vaidinti Pepę, tačiau vaikai vis dar reikalauja šio spektaklio.
Kai suvaidinau rusę Dašą su metaliniais dantimis A. Puipos filme "Bilietas į Tadžmahalą", atradau humoristines charakterio linijas. Tada atrodė, kad nieko negali būti įdomiau už juodąjį humorą. O po to buvo baltojo humoro atradimas spektaklyje "Šaunuolis iš Vakarų pakrantės". Vaidinu ten jaunuolį. Tai nėra toks didingas vaidmuo kaip M. Kalas, tačiau jis taip pat pareikalavo daug prakaito, jėgos, pasiutimo. Dabar po M. Kalas taip pat jaučiu krizę. Galvoju, kas man beparašys tokią pjesę. Tačiau jau atradau ir greitu metu pristatysiu žiūrovams visai kitokios nuotaikos vaidinimą.
- Gal galėtumėte truputėlį praskleisti naujojo vaidinimo užkulisius?
- Kadangi per "Meistriškumo pamoką" nesudainuoju nė vienos frazės, būsimame spektaklyje žiūrovai išvys N. Narmontaitę, dainuojančią ir pasakojančią apie garsiausias pasaulio moteris dainininkes, aktores, į kurias lygiavausi, kurioms pavydėjau vaikystėje. Publika scenoje išvys M. Monro, L. Mineli, M. Ditrich, L. Gurčenko, E. Piaf. Visos dainos skambės lietuvių kalba.
Kol kas spektaklis gimsta labai sunkiai. Kad atrasčiau kiekvienos moters esminius bruožus, atskleisčiau jų charakterį penkiais - dešimčia sakinių, apie kiekvieną personažę reikėjo perskaityti 4-5 knygas, o man per žiaurų blaškymąsi, krūvas renginių tam labai trūko laiko.
- Nemažai renginių, koncertinių vakarų vedate ir Klaipėdoje. Ar neketinate persikelti į uostamiestį?
- Tiesą sakant, Klaipėdoje pastaruoju metu būnu vis dažniau. Man labai patinka uostamiestis. Įsigijau čia labai daug draugų. O apie persikėlimą dar negalvojau.
- Ačiū už pokalbį.Nijolės Narmontaitės Marija Kalas vėl viešės Klaipėdos dramos teatreSpektaklyje "Meistriškumo pamoka" tekstą paįvairina operinis dainavimas. Scenoje aktorė N. Narmontaitė ir solistė K. Siurblytė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą