Paroda
Baroti galerijoje eksponuojama kauniečių menininkų - skulptoriaus Danieliaus Sodeikos ir tapytojos Elenos Balsiukaitės darbų paroda "Susitikimas Nr.2 ", pasak autorių - akstinas emocionaliam kontaktui su žiūrovu.
Parodos ašis - neoklasikiniu stiliumi sukurta D. Sodeikos bronzos skulptūra "Kentauras", kurioje autorius sako stengęsis perteikti šios mistinės būtybės bei žmogaus santykį su jūra, jėgos koncentraciją. Skulptorius pasakojo turįs seną idėją - sukurti archaiškų lietuvių ginklų kolekciją, tad į vieną tokių skultūrinių darbų - "Ietį", žiūrovai ir galando savo žvilsnį.
"Bronza yra atskira mano kūrybos sritis; aš nepaprastai vertinu šią taurią medžiagą, nors darau instaliacijas ar scenografijas spektakliams iš pačių įvairiausių medžiagų. Idant "įpūstum dvasią" bronzai, reikia daug energijos, konstuktyviai apgalvoti koncepciją. Didelį dėmesį skiriu detalėms, susipinančioms į išraiškingą estetinę visumą. Bronza, mano galva, yra pati fantastiškiausia, plastiška, nenuspėjama skulptūros medžiaga; ją pasitelkus, galima įkūnyti bet kokią idėją. Idėja ir yra skirtingų stiliumi mano skulptūrų ašis", - kalbėjo skulptorius D. Sodeika, sufleruodamas, jog štai bronzos skulptūra "Šarvai" simbolizuoja moters galią "apsiginti savo kūnu" kaip grožio ir gyvybės teikėjo skydu.
Elena Balsiukaitė nuo ryškių tapybos darbų nusprendė grįžti prie piešinio, konkrečių vaizdų ir motyvų, kitas akstinas šiam jos kūrybos ciklui buvo emocinio kontakto su žiūrovu ieškojimas.
"Taip, mano darbuose yra sarkazmo ir lyrikos", - sutiko tapytoja. - Tačiau tikiuosi, kad keistas, konkretus mano perteiktas vaizdas nėra tiek supainiotas, kad žiūrovas spėliotų, kas ten pavaizduota. Tik daugeliui kyla klausimų (kas vyksta, kodėl liūdna ar linksma?), kad ir prie šio paveikslo, kurį pavadinau "Santuoka žlugo, bet svajonės - ne".
Nenorėčiau primygtinai siūlyti, apie ką galvoti. Vienas spėlioja, kad šiose "rašalo dėmėse" ryški Kristaus, kitas - kad Arlekino veidas, trečias mato dar kitą alegoriją. Veidas tapyboje šiuo metu nėra taip dažnai eksploatuojamas kaip fotografijoje, kaip, beje, ir figūros. Man tiesiog įdomu perteikti įsivaizduojamą tapatybę. Veidas mano paveiksle nėra išbaigtas, juk ir gyvenime jis nuolat kuriamas, keičiasi organika ir išraiškos. Tyčia "nuimu" ryškumą, ir gautas vaizdas - tarsi pro aplytą stiklą. Efemeriškumas, sustabdyta akimirka keri. Didelis paveikslo formatas, intensyvios spalvos semantika tarsi "užgriūva" prie įpastų dydžių pratusį žiūrovą, - sakė tapytoja, "žaidžianti" drobėje akrilu ir smėliu. Beje, Baltijos smėlis esąs itin švarus, ir kai sumaišai jį su dažais, anot autorės, atsiranda tas drobės skambesys...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą