"Dabar palankus metas ateit didesniems kūrėjams už Van Gogą ir Pikaso", - sako 24-erių metų dailininkas Gytautas Balkevičius, pirmasis iš Vilniaus dailės akademijos studentų pradėjęs studijuoti Bažnyčios tradiciją šiuolaikinėje tapyboje. Nes visada domėjosi šventųjų gyvenimais.
Kuo išskirtinės Jums yra šios Velykos dvasine ir kūrybine prasme?
Velyknaktį išgyvename didžiausią slėpinį - Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Esu nutapęs liturginę drobę "Krikštas", kurios viduryje įkomponavau aštuonkampę krikštyklą. Krikštydami kūdikius bei atnaujindami savo krikšto pažadus, prisiliečiame prie savo esmės - atgimimo. Dėl šios priežasties krikštykla suvokiama kaip bažnyčios įsčios. Paveikslas eksponuojamas Kauno Šv. Įgulos bažnyčioje.
Vis dėlto kodėl kūrybos kelrode pasirinkote sakralinę temą?
Bažnytinės temos aš nepasirinkau, ji pati mane įtraukė. Tūkstantmečiu savo mokymu, doktrinomis. Šis vidinis procesas vyko labai iš lėto, kol virto tvirtu apsisprendimu. Mane visada žavėjo religinis menas, kuris ilgus amžius buvo katekizmas tikintiesiems, nemokėjusiems skaityti. Ir dvasininkai kurti po bažnyčios skliautais visada kviesdavosi didžiausius epochos menininkus.
Bažnyčiai visada, ypač šiais laikais, reikėjo šventųjų, kurie, Jono Pauliaus II žodžiais, niekada netampa "atgyvenomis", jie yra nuolatiniai bažnyčios jaunystės liudininkai.
Jūsų darbai - priešprieša masinės kultūros stabams, popso diktatui ir ciniškam gyvenimo būdui?
Aš dar būdamas šešiolikos metų, nutapiau populiariausią dailininkų tarpe siužetą - Atpirkėjo ėjimo į mirtį kelią, nes norėjau ne tik pakartoti Švento Rašto tiesas, bet atskleisti ir savo tikėjimą bei asmenines įžvalgas. Kai kurie menininkai, siekdami populiarumo, demistifikuoja ikonas, klaidingai traktuoja katalikiškus simbolius ir iškreipia žmogiškas vertybes. Prisiminkim Madonos performensą, kai dainininkė bandė imituoti Kristų ant kryžiaus, esą, jis buvo moteris. Pakanka nuogą Kristų pagaminti iš šokolado, ir tai tampa pasauline naujiena ir preke. Manau, kai susiplaka subkultūros ir "horoskopinės" religijos, o menininkas iškelia save aukščiau už Kūrėją, tai yra dar pavojingesnis reiškinys kultūrai, negu šventyklų niekinimas.
Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltiniai, kas ranką vedžioja?
Šventoji dvasia, žmogiškas savirealizacijos instinktas ir - šėtonas, kuris šiandie save bando pateikti kaip dievišką. Save teko tapyti kaip Apoloną su laurų vainiku ir arfa - muzikos dievą ir visų devyneto graikų mūzų globėją, - ironizuoja Gytautas. - Nemėgstu asmeniškumų, nes tuo menininkas dangsto kūrybiškumo stoką. Aš pats mėgstu slėpinį.
Sakralinis menas man kaip raminanti oazė; kai tapau, tarsi meldžiuosi, ir mano ranką vedžioja angelas. Per tą asmeninį potyrį paveiksle atsiranda paslaptis. Ir tai yra vienintelė alternatyva šiame neramiame, baugiame, vartotojišku tapusiame pasaulyje, civilizacijos jungui. Dažnai klausiu savęs, už ką man ta Dievo dovana ir deginanti kančia?
Kokie Jūsų tapybos principai ir atradimai? Ar šventieji turi gyvenimiškus prototipus?
Tapybinės raiškos priemone pasirinkau muziejinį koloritą, piešinį, daugiafigūrinę kompoziciją. Noriu sumodeliuoti vaizdą, kuriame pasirodytų trijų pasaulių - dangiškojo, bažnyčios erdvės bei bažnyčios iš "gyvųjų akmenų", tai yra, tikinčiųjų - jungtis. Darbams svarbi šviesos analizė ir interjero architektonika.
Šventųjų vaizdavimas reikalauja atvirumo ir atverties konkrečiam šventajam, su kuriuo susiduri akis į akį, jį vaizduodamas. Tad dirbtinumas tampa neįmanomu. Gyvą modelį surasti sunku, nes jų veidai dažnai būna civilizacijos paveikti, "sugadinti", žvilgsniai - veidmainiški ir klastingi. Bet studijuodamas bažnytinio meno istoriją, suradau ir sąvąjį šventuolio prototipą - ir jis nenusileidžia Monos Lizos šypsenai... Šiems mažiems atradimams reikia ilgų metų triūso. Ir dėl jų atsisakau nutapyti garsios ponios portretą arba pralobti, tapydamas batalines Žalgirio mūšio scenas.
Ar tikite, kad sakralinis meno kūrinys gali taip paveikti žmogų, kad jis atsiverstų, prisikeltų dvasia? Gal vertėtų kalėjimų sienas ištapyti šventųjų gyvenimo scenomis?
Šventas paveikslas moko gerumo, nuoširdumo ir gailestingumo. Gali būti, žmogus susimąsto apie savo kaltes, atgailą, ir kam turės už tai atsiskaityti. O koks mano darbų poveikis, turėsite jūs pasakyti. Aš galiu sakyti, kad nesu vertas tapyti krikštą ar perteikti kitas biblines tiesas, bet tarp savo bendraamžių nematau, kas kitas galėtų tai daryti. Lietuvoje vyksta ikonų tapymo kursai, bet aš tikiuosi, kad ji bus įkurta bažnytinio meno akademija. Kad taptum tikru meistru, reikia nuo gimimo tuo gyventi, visą gyvenimą rengtis bendravimui su šventaisiais.
Kokius naujus iššūkius sau keliate?
Kiek mano galios ir protas leis, pasišvęsiu kovai prieš šventvagiškąjį, eretiškąjį nužmogėjimo meną. Mane juokina civilizacijos kuriami mitai ir jų herojai. Puoselėsiu mūsų prigimtines, katalikiškas vertybes. Šiuo metu jaudina krikščioniškoji motinystės tema.
Pagrįskite savo mintį, jog ateina dar garsesni už buvusius kūrėjus.
Dėstytojai kasdien mums kala: "Duokit ką nors nauja! Užtenka Diurerių ir Rafaelių"..., - juokiasi jis. - Vartydamas Vatikano sudarytą moderniųjų bažnytinio meno autorių leidinį, atradau stulbinamą dailininko Rua vitražinę tapybą. Mane pribloškė ir jo pasišventimas, sakralumas, ir spalvos teikia katarsį. Krikščioniškoji era nesibaigia, tad dailininkai dabar turi galimybę aprėpti tūkstantmečius žmonijos kauptą dvasinę patirtį ir Dievo esaties stebuklą.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą