Tarnauju Dievui ir šėtonui...

Jubiliejai

Kovo 25-ąją Klaipėdos dramos teatro aktoriui Aleksandrui Šimanskiui sukanka 70 metų. Per 43 kūrybos metus scenoje aktorius sukūrė daugiau kaip 130 vaidmenų įvairaus žanro spektakliuose. Kas įsiminta, kas išgyventa, kokia neišdildoma žyme paženklino aktorystė?

Prieš susitinkant pažadėjote, kad nesitikėčiau didelių psichologinių gelmių... Ar, pasitinkant jubiliejų, apėmė rezignacija?

Aš, žinot, dėkoju Dievuliui, kad per savo gan įvairų gyvenimą sulaukiau tiekos metų. O šiaip kas buvo - to nesugrąžinsi. Baisus dalykas, jog peržengus ribą, pažvelgi atgal - ogi nepadarei, ko norėjai.

Artisto gyvenimas yra vergovė. Nesi sau žmogus. Jeigu pataikei ant bangos, gerai, jei ne - viskas. Režisierius kaip koks visagalis analitikas pasakys: "Aš nematau tavęs šiam vaidmeny", nors jautiesi jam sukurtas. Šiurpuliukai per nugarą bėga, kai ateini prie lentos, pamatai vaidmenų paskirstymus. Ne veltui J. Grušas apie režisierių Miltinį sakė, kad jis pusiau žmogus, pusiau dievas.

Tai Jums darbas nebuvo malonumas, už kurį dar ir mokama?

Režisierius Kupstas sakydavo: "Imk kirvį ir eik miško kirsti, jeigu nenori vaidint". Yra, yra malonumas. Didžiausias - tas ieškojimas, pats darbinis procesas, paskui jau "važiuoji". Kiekvienam spektakliui reikia improvizacijos. Yra "klasikinių" režisierių, kurie sako: daryk, kaip parašyta.

Ir tada jautiesi kaip žvėris narve, savotiškai pažemintas?

Taigi.

Kodėl vis dėlto tapote aktoriumi - iš ambicijų, narsicizmo, noro ką nors įrodyt pasauliui?

Gilios prasmės neieškok. Man reikėjo išsisukt nuo armijos. Tiesa, mokyklos direktorius Kavryginas mokėjo visą Puškiną mintinai ir statė su moksleiviais spektaklius - "Kupriuką muzikantą". Aš buvau "na derevne odin parenj, a v derevne odin dom", - juokiasi artistas, prisiminęs, kaip praverkė visą naktį, kai negavo Širduko vaidmens. - Tai va kokios ambicijos. Domėjausi teatru, bet kad būčiau sau nubrėžęs kokią prigimtinio šauksmo liniją, tai ne.

Atvykote į Klaipėdos dramos teatrą; koks buvo jis?

Geras miestas, tik negalėdavau užmigt - oras visai kitoks, drėgmė. Čia prie upės sandėlių buvo kambarys - "obščiaga", kuriame būrys miegojom, čiužinius pasikloję, o langai - priešais aludę. Tai ir sakydavom: "Nubėk už Dunojėlio", taip Danę vadinom. Oi, aš pasiilgstu laikų, kai pavasarį ir rudenį, keturis metų mėnesius, dardėdavom sunkvežimiu į gastroles: bendri pietūs, grybavimas, žvejyba. Bet kaip sunku būdavo per 31 dieną suvaidint 31 tą patį spektaklį! Tai jau automatas pasidarai. Neįsivaizduoju, kaip amžinatilsį Kancleris galėjo ištept Otelą, vis smaugti tą savo Dezdemoną. O aš tai masė buvau, liaudis, na, kartais išeidavau scenon su šautuvu ar pasakydavau: "Kušat podano".

Bet spėjot suvaidint šitiek vaidmenų. Kuris mieliausias?

Aš galvoju, kad esu grynai žemaitiškas tipažas. Ir tuo didžiuojuos. Toks buvo Remigijus Morkūnas, dramaturgas, tai mes buvom pastatę vodevilį "Paryžiau, Paryžiau..." - su triukšmu ėjo gal 200 spektaklių. Tai aš ten buvau toks Pranciškus; kai eidavau į pliažą, žmonės kuždėdavos: "O, Pranciškus eina!" Oi, ne, neįtraukdavau pilvo, krūtinės nepūsdavau; man yra biškį gėda, kai į mane žiūri. Aš drovus iš prigimties, ne gražuolis. Ir deficito laikais, būdavo, prieina kolega prie prekijų: "Žinot, aš esu artistas, gal "pasuktumėt" man kostiumą?" Niekad gyvenime to nepabrėžiau.

Bet giliai širdyje jautėt, kad išsiskiriat iš eilinių mirtingųjų?

Nė kiek. Tik prieš išeinant į sceną. O šiaip pasaulyje juk tiek gražių žmonių, profesijų, o tu, aktorius, nieko po savęs nepalieki. Suvaidini, ir išeini. Tik būdavo smagu, jei spektaklyje esi gerai nusigrimavęs, autobuse neatpažintam klausytis žiūrovų įspūdžių.

Kas buvo Jūsų gyvenimo moteris?

Ne vieną turėjau, tris. Nė vienos taip ir nevedžiau. O gyvenimo moterim laikau grimo cecho vedėją Stasę Gaivelytę. 33 metus drauge išgyvenom, esu jai dėkingas, kad sulaukiau ilgo amžiaus, ak, tas mano gyvenimo būdas... Darbšti, tvarkinga, drausmės reikalavo, kankinosi moteris su manim. Moteris pirmiausia, kaip ne keista, yra atrama, nors ja būti turėtų vyras. Kad žinotum, jog sunkią valandą tave palaikys, neparduos. Moters pareiga vaikus globoti, o vyras - didelis vaikas.

Turbūt vaidinant tragediją, pasitaikydavo visokių juokų?

Kai vaidinau Kymantaitės-Čiurlionytės "Dvylikoje brolių, juodvarniais lakstančių", man davė per ankštą triko, tad į sceną išėjo tik vienuolika brolių. Režisierius barė, bet, sakiau, juk negaliu rodyt striptizą. Tai ūsas nukrisdavo, tai batus ant kojų sukeiti, o kolegos lūžta...

O kurio vaidmens itin troškot?

Labai daugelio troškau, bet bergždžiai. Norėjau "Žemaičių piemeny" Daukantą suvaidint. Dabar statome Sajos "Žemaičių stiprybę", tai man Butrimo vaidmuo visa atpirks. Žemaičių kalba malonu vaidinti, kadangi ta kalba aš ir mąstau. Tai toks pat lietuvis, tik daugiau kankintas, parduotas. Ir konservatyvus labai: gali sakyt nesąmonę didžiausią, bet tai yra jo įsitikinimas, ir tu jį nors mušk, kapok, laikysis savo.

Šimanskis dar yra ir šoumenas. Miesto šventėse, mugėse, vestuvėse.

Beveik pusė gyvenimo praėjo, sukantis šiam rate. Yra velniškas kaifas, kai aikštėj išeini prieš publiką, meti repliką - ir nepagauna. Tada toks "zlastis" paima! Meti antrą, trečią, ir - pagavai publiką kaip žuvį ant meškerės, ir tempi paskui save. Ir iki tokio artumo prieis, kad mano kolegei Nijolei Sabulytei, vaidinančiai per kazimierines Rozaliją, šaukia: "Sakiau, kad su aukštaičiu nesiženytum! Eik už žemaičio Martyno". Menu, sovietmečiu, deficito laikais, buvo problema su cukrumi, tai aš nuo scenos šmaikštavau: "Ak, turėčiau cukraus, naminukės išsivaryčiau!" Po vaidinimo moteriškė ir beatnešanti du kilogramus cukraus...

O piršlys nesu toks geras, kaip mūsų teatro vadovas Gediminas Pranckūnas, supiršęs 250 porų. Va, tas dalykas mane vargina, vestuvėse gali ir įžeisti. O liaudiškos muzikos ansamblis "Senoliai" buvo man atgaiva širdžiai. Važinėjome po namus, pasiteiravę, kur gyvena muzikantai nuoširdūs, paprasti, gal nė natų neskaitę. Dabar jau iš tų muzikantų, kurie jau mirę, būtų galima padaryt du tokius ansamblius.

Kas dabar Jums svarbiausia: kad atpažintų, prisimintų?

Iliuzijų yra visokių. Aš tik norėčiau vaidinti... Žinau savo ateitį: išeisim atostogų, kol remontuos teatrą, ir pasiūlys veteranams išeiti, nes savo pypkes jau išrūkėm. Protu suvokiu, kad ateina nauja karta, o širdimi - negaliu. Gyvenimo būdas senam komediantui pasidarė vaidyba. Aš dėkingas likimui, kad suvedė su teatru - gyvenimą pažinau, žmones pamilau. Magiška yra ta vergovė - tarnauji Dievui, šėtonui ir žmogui... Ir sakau sau: nėr taip blogai, bus dar blogiau.

Ivona ŽIEMYTĖ