Veronika Povilionienė: Išgirsk

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Švietimo ir mokslo ministerija apie 15 metus organizuoja nacionalinį mokinių konkursą „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Konkurse dalyvauja 5-12 klasių mokiniai iš Lietuvos ir lietuviškų mokyklų užsienyje.

„Kadaise aš mestelėjau: o kodėl gi - dar galima pridėti ir patriotinių dainų. Pirmoji daina, atnešta į konkursą, buvo Ievos Narkutės „Raudoni vakarai“. Mes išleidome vieną kompaktinę plokštelę, ji tuoj pat buvo išpirkta. Metai bėgo, iš ko mokytis, beveik nėra, ką girdime televizijoje - tai kniaukiančios katės, rėkiantys nežinia kas, nežinia ką, ir „bumčikas“. Manęs paprašė parengti patriotines dainas. Buvo tikrai labai daug dainų. Dešimt šiaip ne taip atsirinkome. Tos dainos - ir graži poezija, ir melodijos. Jas reikėjo perrašyti, bet pati esmė liko. Tik tiek, kad sugalvojome paprašyti patalkinti dainuojamosios poezijos dainininkų, ir jie mielai sutiko“, - apie naujo albumo užuomazgas pasakoja V.Povilionienė.

Pasak idėjos sumanytojos, buvo labai gražus tarpusavio darbas, nes tiek muzikantai, tiek aktoriai nepaprastai atsidavę bendram darbui. „Matyt, mūsų patriotinės galios labai silpsta, nes ką mato vaikai - daug bėgančių iš Tėvynės ir arba ją keikiančius, arba labai besiilginčius. Aišku, reikia pinigų, kaipgi be jų gyvensi, bet labai gaila, kai viskas matuojama tik pinigais, materialiais dalykais ar dar kažkuo. Tokios dainos - didžiulis paskatinimas, didžiulis solidarizavimasis su tauta, jos praeitimi. Be abejonės, be praeities nėra ir ateities. Gerai nuteikia vaikų suvokimas, kiek yra pergyvenę jų tėveliai, seneliai, artimieji, giminės. Yra netgi viena daina, skirta Sausio 13-osios įvykiams atminti. Dar vienas dalykas, ko Lietuvoje, ko gero, nebuvo: yra organizuojama didžiulė visos Lietuvos vaikų talka, visi, kas dalyvaus šitoje talkoje, gaus ir kompaktinę plokštelę, kuri vadinsis „Išgirsk“, - solidarizuotis ragina V.Povilionienė.

Ar ji nesusidūrusi su nuostata, esą vaikams visai neįdomios patriotinės dainos? „Jeigu vaikai rašo, jeigu labai garsūs aktoriai, labai garsūs dainininkai dainuoja, aš manau, jiems bus įdomu. Tai yra pačių vaikų dainos. Tik aktoriai skaito rašinių ištraukėles. Labai gražiai tarmiškai įskaitęs Rolandas Kazlas, taip pat Vytautas Taukinaitis, aš skaitau dzūkiškai, Judita Urnikytė - žemaitiškai... Aš jau nekalbu apie muzikantų indėlį, ne tik Robertas Semeniukas, kuris yra pagrindinė gitara, bet ir Petras Vyšniauskas, Artūras Anusauskas - klausykite, kokios pavardės! Ir niekas už darbą neėmė nė cento. Ką reiškia, kai darbas yra daromas iš širdies. Aš manau, kad tai yra labai svarbu. Be abejonės, kompaktas nebūtų atsiradęs, jeigu nebūtų didžiulės Ramūno Karbauskio pagalbos“.

V.Povilionienė neabejoja, kad dainos pasižymi milžiniška galia. „Žiūrint į visus tremtinių prisiminimus, vilties nėra labai daug. Bet kiek vaikų dainose yra vilties. Skamba skausmas - taip, bet kiek tame skausme yra pasvajojimų apie gražią dieną, kiek šviesaus prisiminimo. Net pacituosiu vienos dainos paskutinį posmelį: „Aš niekad Tavęs taip giliai nemylėjau, kaip tąkart nušviestą raketos ugnim, ir jei aplenks mus mirtis nelytėjus, tą naktį vadinsiu vestuvių naktim“, - skaitydama graudinasi dainininkė. V.Povilionienė dainuoja ir su 80 metų sulaukusia buvusia tremtine ponia Adele, kuri, pasak dainininkės, tvirta ir savo kalba, ir valia, ir jėgomis, ir, be abejonės, dainomis. Ar darbo metu pavyko susikaupti, ar būta ašarų, pagraudenimų? „Oi, visko buvo, Dievuli mano, gaila, negali visko ištempti, kompaktėlis turi būti klausomas, turi būti įdomus. Tiesiog labai mažiukus fragmentukus paėmėme iš viso to. Tikrai yra labai gražių dainų“, - patikina V.Povilionienė.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“