Teatro kritika
Po Klaipėdos dramos teatro premjeros - Rėjaus Kūnio (Ray Cooney) "Viešbučio kambarys Nr.13" - praeitą šeštadienį įvyko pirmasis šį sezoną Klaipėdos teatrologų susitikimas. Teatro meno specialistai aptarė naująjį spektaklį. Diskusijoje dalyvavę doc. dr. Petras Bielskis, doc. dr. Raimondas Kančas, Jūratė Grigaitienė naujajam pastatymui negailėjo kritikos.
Petras Bielskis: pirmą kartą mačiau spektaklį, kurio pagrindinis herojus visiškai užkimęs. Manau, kad taip atsitiko todėl, kad per pirmąjį spektaklį aktorius Kazimieras Žvinklys persistengė rėkdamas. Rėkimas - daugelio dabartinių spektaklių atributas. Man atrodo, kad rėkimu varomas tempas.
Raimondas Kančas: Jeigu balsas švarus - aktorius gali ir labai tyliai kalbėti. Tylus balsas yra dar įtaigesnis, nes jis verčia suklusti.
Jūratė Grigaitienė: Viešbučio tarnautoją vaidinančiam Edvardui Braziui rėkti nereikia, jis patraukia žiūrovų dėmesį kitomis priemonėmis.
P. Bielskis: Taip, Brazys atrado patrauklią vaidmens klišę, tačiau blogai, kad jo kuriamo veikėjo charakteris nesikeičia, neauga.
Beje, tai ne tik šio personažo, bet viso spektaklio bėda. Po Ričardo žmonos Pamelos (aktorės Nijolės Sabulytės) pasirodymo, spektaklio veiksmas turėtų pasisukti ir visi veikėjai turėtų imtis kitokių raiškos priemonių. Tai Alvydo Vizgirdos režisūros duobė, nuo kurios pradeda strigti spektaklis, aktoriai nevertina situacijų. Tai ypač ryšku, kai lavonas atsigauna, kai viską prisimena. Tai reiškia, kad nuo jo dabar priklauso visų herojų likimai. Lavonas yra dinamitas. Tačiau lavoną, kaip karalių, turi vaidinti ne jis pats, o aplinkiniai. To pasigedau.
J. Grigaitienė: Kas jau kas, o aktorių vaidyba šiame spektaklyje - labai gyva. Tačiau jų vertinimai antrajame veiksme tokie, lyg būtų ex machina scenoje nusileidus. Įsiutęs vyras Ronis (aktorius Rimantas Pelakauskas) pusantro veiksmo draskosi po sceną ieškodamas žmonos, o kai ją pagaliau atranda tualete - sureaguoja džiaugsmingai. Arba spintoje pasislėpusi Pamela akivaizdžiai girdi, kaip ją koneveikia vyras, kuris įprastai ją vadina saulute, tačiau išlipusi iš spintos jos santykis į vyrą nepasikeičia.
P. Bielskis: Šiame spektaklyje aš neįžvelgiau temos, tik žiūrovų juokinimą. Taip neturėtų būti, taigi pasiaiškinkime, kokia spektaklio tema.
J. Grigaitienė: O gal šis spektaklis tiesiog provokuoja žiūrovą. Iš ko mes juokiamės jį žiūrėdami? Iš savęs juokiamės...
R. Kančas: A. Vizgirda pastatė situacijų komediją, o pjesė, man rodos, parašyta kaip tragikomedija.
P. Bielskis: Kas čia tragiško?
R. Kančas: Ministro pirmininko padėjėjo karjera kabo ant plauko, šeimos griūva, kambaryje - lavonas. Tai nejuokinga.
P. Bielskis: O kuo šis spektaklis aktualus?
J. Grigaitienė: Man atrodo, kad pjesei aštrumo suteikia politinis aspektas. Spektaklyje parodomos situacijos atskleidžia chaosą visuomenėje.
P. Bielskis: Man atrodo, kad pagrindinė idėja šiame spektaklyje pamesta, aš scenoje matau tik lovos temą. Man neaišku, ko siekia pagrindinis herojus?
J. Grigaitienė: Man atrodo, kad jo tikslas turėtų būti laimėti rinkimus. Tačiau iš jo elgesio neatrodo, kad politika jam labai rūpėtų.
R. Kančas: Aš spektaklyje pasigedau ne tik politinių intrigų išryškinimo, bet ir britiškos pajautos, subtilaus rafinuotumo, juk pjesė - britiška. O dabar scenoje - paviršutiniška holivudinė komedija prancūziškuose buduaruose (turiu galvoje Anatolijaus Klemencovo scenovaizdį ir Ainos Zinčiukaitės kostiumus).
P. Bielskis: Kuo čia dėtas lietuviškas teatras?
J. Grigaitienė: Man atrodo, kad šio spektaklio situacijos nėra nei britiškos, nei prancūziškos, jos gali būti bet kur, ir Lietuvoje. O vizualinis spektaklio apipavidalinimas - snobiškas, nes būtent snobams ir skirta ši komedija.
Klaipėdos teatrologai - tai 11 Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto teatrologijos dėstytojų bei magistrų, Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos Teatrologijos skyriaus narių.
Klaipėdos teatrologai nuolat aptaria, analizuoja uostamiesčio teatruose sukurtus ir gastrolinius spektaklius.
Pempininkų bibliotekoje organizuoja viešą Lietuvos režisierių J. Miltinio, E. Nekrošiaus, J. Vaitkaus, R. Tumino istorinių spektaklių videoretrospektyvą. Pirmas renginys - spalio 27 d. E. Nekrošiaus "Kvadratas". Komentuos doc. dr. P. Bielskis.
Rengia spaudai Klaipėdos dramos teatro vyresniosios ir viduriniosios kartos aktorių portretų seriją.
Bendradarbiauja leidžiant teatro žurnalą.
"Seniai taip juokėmės"
Įvertinti Klaipėdos dramos teatro premjerą Rėjaus Kūnio (Ray Cooney) "Viešbučio kambarys Nr. 13" per pertrauką paprašėme žiūrovų.
Arūnas (fotografuotis atsisakė)
Atvykau iš Žemaitijos. Nesu prisiekęs teatro mėgėjas, bet 3 - 4 kartus per metus pasižiūriu spektaklius. Pakviečia pažįstamas. Jis - vienas iš šiame spektaklyje vaidinančių aktorių. Man visada malonu teatre apsilankyti. Daug aktorių pažįstu, bet neturėjau jokių išankstinių nuostatų ateidamas į teatrą. Patinka spektaklis, linksmas.
Dalia ir Danutė
Tikėjomės gerai praleisti vakarą, pailsėti ir mums tai pasisekė. Pirmieji įspūdžiai labai geri. Nuostabi komedija.
Žinoma, prisidėjo dar ir tai, kad pasiilgome teatro, jau seniai nebuvome spektaklyje. O šiaip stengiamės nepraleisti naujų klaipėdiečių pastatymų, kartais ateiname pažiūrėti ir gastrolinių spektaklių. Tiesa, į premjerą patekti ne visada pavyksta.
Deimantė
Tikėjausi pamatyti linksmą spektaklį. Retai teatre lankausi, gal prieš metus buvau. Komedija yra komedija. Patinka.
Romas ir Bronislava
Tikėjomės ką nors naujo pamatyti, pasisemti gerų emocijų. Senokai buvome teatre. Prieš porą metų nuolat čia lankydavomės, buvome beveik visus spektaklius peržiūrėję, tad praeitais metais - beveik nebuvo ką žiūrėti. O nauji spektakliai liūdni, niūrūs pasirodė. Pasiilgome komedijos.
Geri įspūdžiai iš spektaklio ir šiaip smagu pasižmonėti - į kitus pasižvalgyti, save parodyti.
Laura, Gintas
Seniai taip nesijuokėm, labai gera komedija. Tikimės, kad teatro repertuare atsiras daugiau tokių parmoginių spektaklių. Mes teatrą labai mėgstame, stengiamės pamatyti visus naujus pastatymus, kai kuriuos spektaklius žiūrime po keletą kartų.
Užrašė Jurga PETRONYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą