Viktoras Paukštelis: "Pianistas visada priklausomas nuo instrumento"

Ar kamuojamas nostalgijos sugrįžote iš Prancūzijos į Lietuvą, ar koncertuoti?

Aš nuolat atvažiuoju į Lietuvą, ir nostalgiją tikrai jaučiu, visada džiugu atvažiuoti. Būdamas kitur kaskart prisimenu ir galvoju apie kokias nors vietas, kokius nors žmones.

Šį kartą Vilniuje turėjau privatų koncertą, o prieš tai, pavasarį, Mokslų akademijoje turėjau solinį koncertą.

Viename žurnale skaičiau, kad grojate nuo ankstyvo ryto iki trijų nakties. Kodėl reikia taip ilgai groti?

Man tai būtų džiaugsmas groti naktimis, bet kaimynai neleidžia. Viskas priklauso nuo gyvenimo periodo. Būna laikas, kai tenka daug groti, bet šiuo metu yra paralelinių darbų, ir, nors stengiuosi muzikuoti, neišeina tiek daug.

Kai studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, metus beveik neskambinote, nes buvote pasibodėjęs pianinu. Ar gali ir vėl taip nutikti?

Paprasčiausiai kartais menininkai jaučiasi išsekę, ir reikia rasti naujų kelių, sulaukti įkvėpimo, nes kai nuolatos ką nors darai, tai tampa rutina blogąja prasme. Tada reikia sustoti, palaukti. Po tos pertraukos naujai pamačiau atlikimo meną, pažvelgiau nauju kampu. Pianistas visada yra priklausomas nuo instrumento, judesių, įgūdžių, kurie kartais pradeda nustelbti muziką. Tenka atsiriboti.

Jūsų močiutė, garsi pianistė, profesorė Mariam Azizbekova anksti pradėjo jus pratinti prie pianino. Ko iš jos išmokote?

Nuo penkerių metų mokė mama ir močiutė. Dauguma klasikinių pianistų pradeda groti anksti, ir aš buvau prižiūrimas. Iš močiutės norėjau išmokti daugiau, negu išmokau, ir galbūt to, ką išmokau, dar nepanaudojau. Jaučiu tam tikrą kaltės jausmą prieš močiutę, nes galėjau tikrai perimti daugiau iš tokios nuostabios profesionalės, turėjusios fantastiškų žmogiškų savybių. Jos elgesio pavyzdžių galėčiau ir daugiau panaudoti gyvenime. Ji dievino muziką, buvo sklidina pagarbos muzikai ir kitam žmogui.

Jūs sakėte, jog kūryba negali gimti be vidinio konflikto; kas jį sukelia?

Man tai jo sukėlinėt nereikia, jis man įgimtas, ir nesistengiu kokiomis nors išorinėmis priemonėmis tai daryti. Kiekvienas žmogus yra supamas pasitikėjimo savimi, abejonių ir daugelio kitų dalykų, ir tai sukuria vidinį konfliktą. Ir jeigu žmogus savimi pasitiki šimtu procentų, jis yra kvailys.

NUOLAT. "Visą gyvenimą mokaisi, kaip tai darė garsieji pasaulio pianistai, jau turėdami žilutėles galvas", - sakė pianistas Viktoras Paukštelis.

Gal ir meilė moteriai veikia kūrėją?

Aš turiu pažįstamą, kuris sako, kad turi du skrandžius: vienas yra maistui, kitas - desertui. Tai meilei muzikai yra viena mano širdies dalis, kita - tam desertui - moteriai.

Kokia ta menų Meka - Paryžius, kokia ten publika?

Nuostabus miestas, jame jaučiuosi nesuvaržytas, laisvas, man ten gera. Publika labai skirtinga. Yra labai snobiškų salių, kur prieš metus ar dvejus jau yra rezervuotos turtingų žmonių vietos, ir jie ateina ne tam, kad pasiklausytų gero pianisto, bet todėl, kad tai yra prestižo reikalas, tam tikro visuomenės sluoksnio privilegija ir prievolė.

Teko koncertuoti įvairiose erdvėse: ligoninėse, slaugos namuose, kur buvo pagyvenę žmonės, nebeturintys vilties, ir vaikų, turinčių negalią, namuose.

Turite savitą grojimo stilių ir esate brandus muzikantas. Ko dar galite išmokti J. M. Luisados klasėje Paryžiuje? Ar jūsų mokytojas jau garbaus amžiaus?

Niekada neįmanoma sustoti, visą gyvenimą reikia mokytis, ir manau, kad tokie didžiausi meistrai kaip Vladimiras Horovicas ar Sviatoslavas Richteris, sulaukę septyniasdešimties metų, toliau mokėsi iš kitų muzikantų ir dirigentų.

Jeanas Marcas - pačiame žydėjime. Jis yra ypatingo garso meistras. Vos paspaudžia klavišą, ir susikuria obertonai, jis turi jų didžiulę skalę. Dar turi retą stiliaus pojūtį, yra labai subtilus, ir taip pat yra miniatiūrų meistras. Man tai buvo didelis atradimas - išmokti skonio ir sužinoti, kaip intonuojama.

Talentingieji muzikuojantys jaunuoliai išvažiuoja į užsienio šalis, nes mūsų muzikos akademijoje studijos labai brangios, o ir perspektyvų Lietuvoje jie nemato. Jie sako, kad užsienyje laimėję tarptautinį konkursą už tai gauna tiek pinigų, jog gali pragyventi iš jų ne vieną mėnesį. Kaip yra Paryžiuje?

Kai aš mokiausi, dar už studijas Lietuvoje nereikėjo mokėti. O Paryžiuje vienose mokyklose mokama, kitose - ne, tarkime, nacionalinėje konservatorijoje. Aš manau, kad visame pasaulyje tokia situacija, kad jau reikia mokėti už mokslus. Manau, kad talentingiausi žmonės turėtų gauti nemokamą išsilavinimą.

Ne tik pianistams - visiems menininkams yra sunku išgyventi Lietuvoje. Perspektyvos sudėtingos, bet toks gyvenimas, ir viskas įmanoma. Paryžiuje irgi nėra lengva išgyventi, nes yra didžiulė konkurencija: jeigu Lietuvoje yra keli šimtai pianistų, tai Paryžiuje jų - keliasdešimt tūkstančių, suvažiavusių iš Azijos šalių, Rusijos, viso pasaulio.

Ar Paryžiuje susitinkate su lietuviais menininkais?

Kartais susitinku, turiu keletą draugų lietuvių. Nemanau, kad Paryžius yra ta vieta, kur daug tautiečių, jų gausu Londone.

Su kuo palygintumėte grojimą; ar tai yra pokalbis su Dievu, ar kažkokia ekstazė?

Aš labai norėčiau, kad taip būtų, bet ne visada taip išeina. Bet tai yra malonus jausmas - kai įvyksta pokalbis su Dievu.

Kai sulaukėte triumfo valandos, koks buvo geriausias jūsų talento įvertinimas?

Nežinau. Kiekvienas koncertas turi triumfo akimirkų ir nuopuolių. Labai retai būna taip, kad pasiseka šimtu procentų; kažkas būna blogiau, kažkuo būnu patenkintas.

Kokie kultūriniai skirtumai krinta į akis, lyginant Prancūziją su Lietuva?

Man labai sunku palyginti, nes negalime lyginti morkos su bulve. Aš galiu pasakyti, kas man čia, o kas ten patinka. Lietuva yra nuostabus kraštas, visada noriu čia sugrįžti, čia būti, yra puikių klausytojų.

Esate apdovanotas ir tapytojo talentu. Lietuvos dailininkų sąjungoje kartu su humanitarinių mokslų daktaru, dirbančiu Klaipėdos universitete, Tomu Kiauka surengėte tapybos parodą "Sielos archeologija". Kokių patirčių suteikia dailė?

Šiek tiek vaikystėje mokiausi piešimo ir tapybos privačiai, vėliau - pas žinomą lietuvių dailininką. Tai svarbi mano gyvenimo dalis, ir jaučiu didelį džiaugsmą bei atsipalaidavimą tapydamas, tai daro įtaką ir muzikai.

Charizmatiškiausiu Lietuvos pianistu vadinamas Petras Geniušas sakė, kad viena nata gali suskambėti tūkstančiu variantų, o dvi - jau visa begalybė. Pianistui svarbi ir kūno kalba?

Sutinku su Geniušu. Pianinas yra gyvas organizmas, jeigu moki jį prisijaukinti, ir kiekvienas prisilietimas, prancūziškai - tušė, turi daugybę skirtingų variantų. Tai kaip mylimos moters paglostymas. Yra mokyklos, kurios ugdo tam tikrą pianistų kalbą, ir dėl to jie dažnai tampa nuobodūs. Rusų mokykla skatina pianistus nejudėti ir groti akmenine veido išraiška. Kiekvienas laikmetis turi skirtingą kalbą, pavyzdžiui, dabar yra labai populiaru beždžioniauti, mėgdžioti įvairias garsių pianistų veido išraiškas. Prieš sugrodami linksmą vietą, jie nutaiso šelmišką veido išraišką, jei reikia - liūdną, kad paruoštų žiūrovą. O didieji pianistai turi dar kitas kalbas, kaip antai Horovicas, kuris išvis marmuriniu veidu grodavo, bet kiekviename akorde girdėjai stiprią emociją - nuo pašėlusiai linksmos iki dramatiškiausios.

Gal ir pats kuriate muziką?

Ne, mano brolis Vytautas Paukštelis yra kompozitorius. Neseniai jis parašė puikų kūrinį "Dangus - vanduo" altui su fortepijonu, kurį aš su pasimėgavimu atlikau.

Smuikininkas Raimundas Katilius sakė, jog kūryba yra nepasiekiamas horizontas, ir jeigu manai jį pasiekęs - viskas baigta.

Man žodis "kūryba" yra sudėtingas ir abejotinas, nes aš manau, kad ji apima viską. Mūsų kūryba prasideda, kai prabundame ryte, ir miegodami mes kuriame sapnus. Taigi visas gyvenimas yra iliuzijų kūryba, o muzika - viena didžiausių iliuzijų, nes ji neapčiuopiama, klausydamiesi jos kuriame kažkokias vizijas, jausminius pojūčius.

Kas galėtų būti jūsų kūrybos apogėjus - koncertai garsiausiose pasaulio salėse?

Negaliu nieko įsivaizduoti. Aš groju, ir kuo ilgiau galėsiu groti, tuo man bus didesnis džiaugsmas. Aišku, malonu, kai fortepijonas ir salės akustika yra geri, tai didžiausia dovana, ir man nesvarbu, ar tai Londonas, ar Vilnius, ar Giruliai.

Ar stebite žmonių reakciją? Juk malonu, kai jie dėl jūsų atliekamos muzikos patiria katarsį?

Kaip kada. Po koncerto stebiu, o jo metu tiesiog jaučiu nuotaikas. Katarsiu to gal nepavadinčiau. Kai kas gerai pavyksta, yra didelis pasitenkinimo jausmas. Bet retai būna tie didieji atsivėrimai.