Vilkynės istorijos XII: Rasa

Išmintis

Pas Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkijos eigulį Petrą Dabrišių kelią randa ne tik tie žmonės, kurie nori atsikratyti naminių gyvulių ar prijaukintų žvėrių, bet ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių yra kiek sutrikę erdvėje ir laike arba užvaldyti kitiems nesuprantamų idėjų bei įsitikinimų. Petras ilgesniam ar trumpesniam laikui juos priglaudžia. Ir susidraugauja.

P. Dabrišiaus gyvenimo draugė Rasa - nei sutrikusi, nei užvaldyta beprotiškų idėjų. Kuklią ir drovią Rasą iš Eigirdžių miestelio į Vilkynę priviliojo... bitės. Petras, "prašapęs" su žvėrimis, gyvuliais ir medžiais, jau nebeapžiojo dar ir bičių avilių gausybės. O iš korių išsukti medų reikia ir įgūdžių, ir laiko. Tai ir pradėjo dairytis pagalbininkų tam medui išsukti. Kas ieško, tas randa. Baigusios vidurinę, medų išsukti pasišovė dvi panelės. "Štai ir suku tą medų jau keturioliktus metus", - suskaičiavo Rasa.

Barbė devyndarbė

Šiandien Rasa - dešinioji Petro ranka - ne tik medų suka. Juk čia yra visa kaimenė ožkų, kurias reikia pamelžti, lokys Timofejus, kurio narvą kiekvieną rytą reikia kuopti, o ir patį apiplauti, šunis, kitus gyvūnus, tarp jų - ir vilkus bei lūšis, papenėti. Iš ožkų pieno varškę išspausti, sūrius suslėgti.

Kai su ponia Rasa tariausi dėl interviu ir klausiau, kada su ja geriausiai susitikti, ši iš karto pasakė: "Ne anksčiau aštuntos vakare, kai darbus jau būsiu užbaigusi." O kiekviena diena prasideda vienodai - abu su Petru pirmiausiai drožia į Timofejaus narvą, o jau po to kitus augintinius apeina ir pašeria. Tie gyvūnai, kurie laisvi po sodybą bimbinėja, dalyvauja rytinėse apeigose, sekdami paskui šeimininkus. Na, o tupintieji narvuose veržiasi pareikšti savo meilę tiek Petrui, tiek Rasai.

"Man atrodo, kad šuo Džai iš Australijos į Lietuvą atseit dėl agresyvumo buvo ištremtas nepelnytai. Jis toks taikus", - sakė sodybos šeimininkė.

Kai nuneša ėdalo vilkams, Rasai patinka stebėti, kaip jie elgiasi: "Kol vedliu pripažintas vilkas nepasisotina, kiti prie ėdalo nesiartina. Kai šis tingiai nuo "vaišių stalo" pasitraukia, bemat iš visų kampų susirenka kiti vilkai ir vilkiukai. Ir hierarchine tvarka atlieka kasdieninį pasisotinimo ritualą. Tvarkingai, nesiriedami ir nesipešdami."

Numylėtiniai

Bet visoje šioje žvėrių karalijoje yra vienas gyvūnėlis, kuris Rasai mieliausias. Tai - stirnelė Smilga. Ji, dar labai mažytė, prieš trejus metus stryktelėjo iš žolių žmonėms po kojomis ir inkšdama sekė įkandin. Tokie dalykai žvėrių pasaulyje labai reti. Stirnelė, matyt, buvo praradusi motiną ir prašėsi žmonių pagalbos. Šie stirnelę perdavė Platelių miškininkams, o jie savo ruožtu atgabeno į žvėrinčių. Kadangi globoti mažylę ėmėsi Rasa, tai dabar iš jos Smilga ir reikalauja nuolatinio dėmesio.

"Ji mano, kad aš esu jos mama. Jeigu nekreipiu dėmesio, tai pradeda rėkti kaip vaikas. Jai reikia daug dėmesio ir meilės", - apie numylėtinę pasakojo Vilkynės šeimininkė.

Jai labai brangi ir šernė Jadzė, kuri, visai mažytė, sušalusi buvo atvežta į žvėrinčių iš Tytuvėnų. Ir pradžioje buvo auginta troboje. Kai jai pasidarydavo šalta, kardavosi pas šeimininkus į lovą.

Nors su meška Timofejumi nemažai triūso, bet jis taip pat nėra paskutinis numylėtinių sąraše.

Konkurentė

Žvėrinčiuje Rasa turi ir konkurentę dėl Petro dėmesio. Tai - vilkė, kurios į savo būrį nepriėmė vilkai, tad ji savo "vedliu" pasirinko Petrą.

"Ir ji niekaip nesupranta, ką šioje sodyboje veikiu aš. Ji kartais net bando mane gąsdinti, imituodama šuolį ant manęs. Bet kai aš nė kiek neišsigąstu, kuriam laikui apsiramina. Bet ji būtų labai laiminga, jeigu aš iš sodybos dingčiau", - kvatojosi Rasa, kadaise slaugiusi tą vilkę, kai ši sirgo.

Žmonių apsuptyje

"Man nuo vaikystės nepatikdavo daug žmonių vienoje krūvoje. Petras mane tuo ir pakerėjo, kad čia jis būdavo pats vienas karalius medžiams ir gyvūnams. Užtat čia ir pasilikau. O štai dabar kasdien tenka atlaikyti virtines ekskursantų ir šiaip atklystančiųjų su Petru pabendrauti. Nuo žmonių gausybės pavargstu. Ir tik vakare, kai visi išvažiuoja, vėl atsigaunu. Ir kitą rytą jau esu pasirengusi naujiems vizituotojų antplūdžiams",- prisipažino Rasa.

Paklausta, kas iš atvykėlių yra padaręs didžiausią įspūdį, pirmiausiai įvardijo panevėžietę Godą. Jos draugės tėvas buvo išprašęs Petro leidimo atvežti dukrą pavasaroti. O ši draugijon pasikvietė Godą. Dukrelei Vilkynė įgriso iki kaulo gal po savaitės, o Goda pasiliko visai vasarai. "Mudvi labai susidraugavome. Na, tokios giminingos sielos. Ir tą vasarą turėjau labai gerą draugę, nepaisant metų skirtumo, ir užvadėlį žvėrių ūkyje. Man atrodo, kad Goda Vilkynėje atrado save ir suprato, ko jai gyvenime trūko ir ko jai reikia. Dabar ji yra užsirašiusi į savanorius ir išvažiavusi į Maltą gelbėti vėžlių", - pasakojo Rasa.

Savo žiniomis įspūdį jai yra palikę ir gamtininkas Saliamonas Paltanavičius, kino operatorius Vytas Jankevičius, filmavęs Vilkynės vilkus, fotografas Sigitas Varnas. "Jis tik fotografas mėgėjas, bet jo žvėrių nuotraukos pranašesnės už profesionalų",- teigė Rasa.

Lakmuso popierėlis

Rasa teigė, kad atvykusius žmones iš karto "surūšiuoja": tas geras, o anas - ne. "Matyt, tas pajutimas nuo žvėrių ir gyvulių perėjo", - spėjo ji. Jeigu nuojauta sako, kad tas negeras, tą jausmą bemat patvirtina šernė Jadzė. Vos toks žmogus prisiartina prie voljero, šernė puola prie savo vaikelių - pavojus... O jeigu gyvuliai ir žvėrys glaustosi prie žmogaus, vadinasi, jis tikrai geras", - sakė Rasa.

Paklausta, kaip ji ūkyje vertėsi išvažiavus Petrui, sakė, kad taip pat, kaip ir su Petru: juk viskas įprasta, perprasta. "Draugės iš Telšių talkos tereikėjo tuomet, kai važiuodavau į miestą žvėrims ir gyvuliams pirkti ėdalo. Tai daryti - Petro priedermė",- aiškino Rasa. Reikia įsivaizduoti, kokie to ėdalo kiekiai visam žvėrinčiui...

Paklausta, ar neatsibosta kasdienė rutina, Petro gyvenimo draugė išpoškino: "Ir pavargstu, ir pabosta. Bet kai Petras, tai pajutęs, pasiūlo išvažiuoti į miestą ir aš išvažiuoju, jau po kelių valandų pradedu ilgėtis ir stirnelės Smilgos, ir "australo" šuns Džajaus, ir viso žvėrinčiaus. O sugrįžus į Vilkynę, man vėl gera. Kur kas geriau negu pačiame gražiausiame pasaulio mieste", - padėjo tašką mūsų pokalbiui Rasa, Šiaulių universiteto miškininkystės ir dekoratyvinės augalininkystės specialybės ketvirto kurso studentė neakivaizdininkė.

Gražina JUODYTĖ