"Visi mes esame Dievo indai"

Ar ne keista, jog sunkus molis ir trapus porcelianas prabyla socialinėmis temomis - apie krizę, ekologiją?

Tai man nepriimtina, nerūpi. Yra kalbėjimas iš vidaus, nereikia visko politizuoti, man tai nenatūralu. Bet yra menininkų, kuriems svarbu pataikyti į tašką, va, šiandien tai labai aktualu. Esu truputį pritrenkta. O gal tai yra ieškojimai?

Daug dėmesio skirta baltiškosioms keramikos tradicijoms; kokios jos?

Jeigu globaliau pasižiūrėsim, išskirtinumo nėra. Studentė važiavau į Aziją, ir atradau tokių sąsajų su mumis. Tam tikru laiku įvairiose vietose labai panašūs dalykai vyksta. Lietuviai turėjo lauknešėlius - du indus, sujungtus viena rankenėle, Azijoje jų irgi yra. Atradau daug atitikmenų, man tai buvo akibrokštas. Man patinka, kai kas sukrečia žmones, ir tada jie išlieja save, pamatai, kas jam svarbu, ką nori pasakyti, kaip paliesti. Dabar daugelis parodų įvardijama kaip projektai - juos gali tik architektai daryti, o ne menininkas.

Tu kūrei kontrastingus molio meno ciklus; kuris geriausiai atspindi tavo sielos žemėlapį?

Negali būti vienio: esu tokia cikle, kokia esu. Esu atpažįstama, bet gal žmones šokiruoja, jeigu matė tamsią darbų seriją, o paskui jie prašviesėja. Tai tik kita medžiaga, aš nepasikeičiau. Gal vidus tik grynėja. Pirmąsias lipdžiau lėles; mamytė išėjo, ir man tarsi viskas išslydo iš gyvenimo, aš grįžau į vaikystę, atradau formą, kur galiu atsiskleisti. Po to buvo kitas periodas - moterys pasidarė emocionalios, su vidine gelme. Kažkas per parodą gražiai pasakė: "Jos visos tikros po vieną", nes nė viena nebuvo panaši į kokią pasaulio garsenybę, bet buvo išskirtinė, vienintelė, nepakartojama. Bandžiau atskleisti vidinę būseną.

Žiūrėdamas į tavo skulptūras nepasakysi, kad vyras padarė. Ar kūryba yra moters kūno tąsa?

O tai jau ne man spręsti. Nesu kokia trasvestitė, ir aš myliu moteris, jos man gražios. Vienoj parodoj manęs paklausė: "Vienos moterys... Gal nemėgsti vyrų?" Ir viename darbe atpažino karalių,- kas ką nori, tą ir mato.

Esi pasakiusi, kad visi mes esame Dievo indai, į kuriuos suteka vizijos, pasaulio šviesa, išmintis. Kaip tave Kūrėjas pripildo, iš kur į tavo darbus ateina sakralumas?

Iš kur jis ateina, aš negaliu pasakyti. Aš dirbu, ir kartais nustembu, kaip man gera. Gal nekuklu taip sakyti. Kartais žmogus sako, kad kūryba suteikia kančių, o aš iš viso prie molio nesiliečiu, kai man negera.

Bet prisimenu tave su dešine ranka įtvare, kaip nulaužtu sparnu.

Taip, tai buvo persitempimas nuo darbo, kai kas pasakytų - nemyliu savęs. Bet aš ir toliau dirbau, tik mažiau buvo jėgos. Man molis - šventas, jis ir gydo. Mano mokiniai vaikai kai dirba, užsideda švaraus molio gabaliukų ant skruostų, kaktos. Aš nemėgstu kalbėti apie dvasingumą, kas ten viduje darosi. Iš tiesų mes esame Dievo indai. Jau kurį laiką matau tik pozityvą, ir kai kuriuos tai erzina. Tiek daug aplinkui negero, bet jeigu tai sakysi, taip ir bus. Nenoriu, kad į mane sėstų blogis.

Ką išmoksti iš vaikų, kuo jie nustebina?

Savo vaikuose matau didelį laisvumą. Sūnus yra labai svajingas, romus, dar mokausi iš jo, gal dar nevėlu - suprasti viską greičiau, jie labai greiti visame kame, o man reikia sustoti. O iš mokinių išmokstu naujų idėjų. Kartais net nesumąstyčiau, kad taip galima padaryt, o jie ima ir padaro. Pradžia yra bendravimas su manim, paskui - medžiaga. Duodu temą, jie turi paieškoti sprendimų. Mane nustebina, kai ateina vaikas ir jaučiasi toks tvirtas ir viską žinąs. Man baigus institutą reikėjo vis stumtis į priekį, žinoti, žinoti... O antrokas vaikas paima molio gabalą ir nulipdo tuščiavidurę žuvį - aš tiesiog apšalau. Pirma pamoka, pirmas prisilietimas prie molio, o iš tiesų nulipdė žuvį. Tai mane pribloškė, kad vaikas nebijo, ir toliau daro tokius stulbinamus dalykus.

Sakei, kad dirbdama patiri katarsį, jautiesi laiminga. Bet sakei ir tai, jog kuriantis menininkas savyje nešiojasi didelį sunkulį, kurį nusimeta, surengęs parodą. Kas vyksta?

Neseniai išgirdau, kad dar kažkam taip yra. Menininkas jaučiasi kaip ir gyvenime - pirmiausia įsimyli, euforija, labai žavu, atsiranda artumas, intymumas, į tave įsėda sėkla, ir kol ji bręsta, yra nelengva. Mintys tave užkankina, nebegali su tuo sunkiu vaikščioti. Reikia kažką daryti. Ir tu pasiimi molio gabalą ar drobę, ir išsilieji, tada kažkas tokio gimsta, įvyksta apsivalymas. Užplūsta nepakeliamas būties lengvumas, gėris. Po to būna tuštuma. Ir tarsi vėl bijai to molio, sukasi įvairių minčių, bet jos tavyje nebręsta, nenusėda į dirvą.

Gal dabar grįžti prie savo monumentaliųjų skulptūrų su architektūros elementais?

Nenoriu išduoti paslapčių. Kažką lipdau, bet tai tikriausiai bus vėl figūros, dar nepadariau savo indų. Šiaip mano visi darbai yra kameriniai, tai ne metro dydžio. Nors vienas žmogus pasakė, jog tokios didžiulės figūros galėtų stovėti mieste.

Koks molis tau labiausiai limpa prie rankų?

Molio rūšių yra daug, įvairiausių. Prilimpa tas, su kuo dirbasi labai lengvai. Neprievartauju savęs, su kančia nedirbu. Viskas turi eitis lengvai. Buvo periodas balto molio vazų. Aš kaip užsispyręs žemaitis prievartavau tą molį. Darbai pavyko, galbūt ne visiškai taip, kaip aš norėjau, bet daugiau aš to molio nenaudoju. Tai buvo paukščiai - skriskit tolyn.