Vytautas Paukštė: "Be scenos esu niekas"

Vytautas Paukštė: "Be scenos esu niekas"

Šią vasarą 80 metų jubiliejų švęsiantis Klaipėdos dramos teatro aktorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Vytautas Paukštė „parako“ vaidinti scenoje dar turi. Tuo progos įsitikinti turi ne tik klaipėdiečiai, bet ir kitų miestų gyventojai, nes uostamiesčio teatras kol kas be tikrų namų. Tad neseniai pastatytą Augusto Strindbergo dramą „Šmėklų sonata“, kurią režisierius Gintaras Varnas statė būtent dėl scenos senbuvio, turėjo progos išvysti ir vilniečiai.

- Ar nepavargstate važinėdamas su spektakliais po Lietuvą?

- Tokia artisto duona, kad be gastrolių neapsieisi. Juk mes, teatralai, nesame sėslūs žmonės ir norime, kad mūsų darbus pamatytų kuo daugiau žmonių. Man patinka važinėti po Lietuvą, susitikti su žmonėmis, kurie mane pažįsta ir iš daugybės kino filmų.

- Be jūsų neįsivaizduojame Mažvydo, skiemenuojančio mums, lietuviams, šventą žodį LIE-TU-VA. Suvaidinote labai įsimintiną Mindaugą. Šias Justino Marcinkevičiaus dramas įrašėte į teatro istoriją aukso raidėmis kartu su režisieriumi Povilu Gaidžiu. Po poeto mirties daug kas „Mindaugą“ ir „Mažvydą“ perskaitė iš naujo ir tai iš dalies yra ir jūsų nuopelnas. Kuo jums šie vaidmenys brangūs?

- „Mindaugas“ ir „Mažvydas“, parašyti dar sovietmečiu, davė ir man, ir Lietuvos žmonėms viską. Tai, ką žmonės išvydo scenoje - didžiausias nuopelnas ne aktoriaus ar režisieriaus, o paties rašytojo J.Marcinkevičiaus. Jo talentas ir meilė Lietuvai tuomet, kai mažai kas tikėjo, kad laisvė ir Nepriklausomybės atgavimas yra realu, o ne kažkas nepasiekiamo, prabilo galinga poetinės dramos kalba. Jis tarsi pranašas pirmasis išrėkė: „Lietuva! Lietuva!“ O mes visi buvome tos Lietuvos išsiilgę. Anais laikais tai buvo be galo svarbu. Poeto žodžiais scenoje išsakiau šventus dalykus ir man, ir kitiems žmonėms, išreiškiau meilę Tėvynei be pavergėjų. Dabar šį šventą žodį kaip kas nori, taip tas valkioja. Skaudu sakyti šiuos žodžius artėjant Vasario 16-ajai, o kartu ir J.Marcinkevičiaus netekties metinėms.

- Įdomu, kaip Vasario 16-ąją švęsdavote jūs, jūsų tėvai?

- Mano tėvas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, tad Vasario 16-oji mums buvo didelė šventė. Atsimenu šaulių paradą, grodavo dūdų orkestras, plazdėdavo lietuviškos vėliavos. Ta šventė būdavo švenčiama kiekvienuose namuose, kiekvienoje šeimoje, lygiai kaip Kalėdos ar Velykos. Dar atsimenu, kad tuomet būdavo labai šalta, nes žiemos buvo tikros, lietuviškos. Mūsų šeima patyrė sovietmečio represijų baisumus. Tėvas buvo ištremtas į Vorkutą, kaip ir kiti lietuviai tremtiniai dirbo anglies kasyklose. Ten jis ir mirė, o mano mama sugebėjo pati išlikti ir mus, tris vaikus, išslapstyti. Likimas lėmė man atsidurti Vilniuje, kuriame lankiau Šv.Kazimiero bažnyčioje įkurtą berniukų gimnaziją. Čia, galima sakyti, ir prasidėjo mano aktorystė. Mane pastebėjo ten dramos būreliui vadovavusi garsi aktorė Ona Juodytė-Chadaravičienė.

- Kaip jums atrodo, ar dabar, kai esame išsibarstę po užsienius, dažnas praradęs dvasinę pusiausvyrą, kai Lietuvoje vis labiau įsiviešpatauja anglų kalba, o lietuviškų gerų pjesių stinga, gal verta būtų iš naujo kuriame nors teatre pastatyti „Mindaugą“ ar „Mažvydą“?

- Nežinau, gal žmonėms teatre dabar reikia ko kito. Gal ko nors linksmesnio, įmantresnio, labiau šokiruojančio. Laikas keičiasi, į teatrą ateina nauji vėjai, nauji režisieriai. Keičiasi tam tikros vertybės, moralės normų suvokimas. O dėl anglų kalbos, tai ji, ko gero, karaliauja ir karaliaus. Ir nieko čia nepadarysi. Svarbu, kad mūsų išsibarstę po užsienį tautiečiai neužmirštų savosios kalbos, kad neužsikrėstų tuo svetimtaučiams būdingu akcentu, kuris rėžia ausį. Tikriausiai būtų prasminga vėl imtis „Mindaugo“ ar „Mažvydo“, spektaklių apie stiprias asmenybes, daug ką paaukojusias dėl Lietuvos. Iš tiesų būtų įdomu pamatyti, kaip koks nors jaunesnis režisierius sudėliotų svarbiausius dramos akcentus, o kiti, jaunesni aktoriai Lietuvos karalių tikriausiai vaidintų kitaip negu mes su Regimantu Adomaičiu. (Šypsosi).

- „Šmėklų sonatoje“ viskas sukasi aplink jūsų personažą. Sudėtingas vaidmuo. Tikriausiai susilaukėte daug komplimentų dėl šio vaidmens?

- Komplimentų visada malonu klausyti, o ypač dabar, kai, man regis, visi geriausi mano vaidmenys jau suvaidinti. Tokio amžiaus, kokio reikia šiam personažui, artistų Lietuvoje ne taip daug ir likę. Per visą gyvenimą vaidinau ir valdovus, ir tarnus, ir turtuolius, ir skurdžius. Kiekvienam iš jų teko ieškoti įvairių spalvų - nuo šviesių iki tamsiausių. Šis vaidmuo, kaip ir visa A.Strindbergo dramaturgija, yra galingas, įdomus, nes nevienaspalvis. Jame daug laiptukų ir terasų, per kurias galima šokinėti. Tokių galingų vaidmenų per gyvenimą nedaug pasitaikė. Tokie personažai kaip šis, arba prieš dešimt metų mano suvaidintas Karalius Lyras, o dar seniau - Mindaugas ir Mažvydas - likimo dovana. Už juos esu dėkingas pirmiausia režisieriams, o ypač Povilui Gaidžiui, kuris pirmasis pastebėjo mano talentą, ir žiūrovams, kurie juos įvertino.

- Lietuvoje teatrų daugėja, salėse žiūrovų dažniausiai netrūksta. Vadinasi, teatras gyvas, reikalingas, nors ir bilietai į spektaklius neretai ne kiekvienam įperkami. Kokią matote teatro ateitį?

- Teatras egzistuoja tūkstantmečius ir buvo reikalingas visais laikais. Joks kinas, jokia televizija nenukonkuruos gyvos vaidybos, gyvo santykio tarp artisto ir žiūrovo. O supratimas, ko reikia publikai, po trupučiuką keičiasi, kaip ir pats gyvenimas. Ateina kiti kūrėjai, kitaip matantys pasaulį. Niekur nuo to nepabėgsime. Ką stato kiti teatrai, jauni režisieriai man sunku pasakyti, nes ryšiai tarp teatrų yra nutrūkę. Pamenu smagias tarptautines teatrų šventes, važiuodavome žiūrėti vieni kitų spektaklių, susitikdavome, bendraudavome. Dabar, tiesa, vyksta teatrų festivaliai, bet jie kitokie, juose daugiau blizgesio, šou elementų, o mažiau nuoširdumo. Bet gal tik man taip atrodo. Tikiuosi, kad ne veltui dalijami „Auksiniai scenos kryžiai“ Tarptautinę teatro dieną, kurios iškilmėse, jeigu tik turiu sveikatos, stengiuosi dalyvauti.

- Apie naujus vėjus teatruose, ko gero, daugiau sužinote iš savo dukterų Rasos ir Ados Paukštyčių, kurios nenuėjo jūsų pėdomis ir netapo aktorėmis, tačiau yra teatro ir kino kritikės.

- Džiaugiuosi, kad jos nesusigundė tapti aktorėmis, nes ant savo kailio esu patyręs, kokia tai sunki ir nervinga profesija. Prisipažinsiu, kad man ir dabar naktimis kartais sapnuojasi, jog spektaklyje užmiršau tekstą, o prieš išeinant į sceną dreba kojos.

- Esate senas klaipėdietis. Gyvenate Danės krantinėje, o pro jūsų langus matosi teatras, kuris dabar rekonstruojamas. Po kiek laiko tikitės sugrįžti į savo mylimą teatrą?

- Taip, iš tiesų kasdien pro langą matau, kaip po truputį juda teatro rekonstrukcijos darbai. Štai remontininkai tik ką įstatė langus. Dabar bus tvarkomas vidus, ketinama įrengti kelias modernias scenas. Darbų čia dar užteks 3-4 metams. Tik nežinau, ar man dar teks tame man pačiame gražiausiame Lietuvos teatro pastate vaidinti. Tikiuosi...

- Teko girdėti, kad jūsų žmona, buvusi to paties teatro aktorė Julija Sakalaitė jau kuris laikas gyvena Čikagoje, o jūs net nesusigundėte ten nuvykti. Kodėl?

- Todėl, kad man yra kas veikti ir Lietuvoje. Uostamiestis ir jūra man yra labai brangūs. Prie jūros stengiuosi nukakti dažnai, paklausyti jos ošimo, kuris man yra geriausia muzika. Iš Klaipėdos niekur nevažiuoju, nes čia mano žemė, mano teatras, mano viskas. Nors gyvenu vienas, man nenuobodu. Dukra Ada privertė mane išmokti naudotis kompiuteriu, tad su vaikais ir žmona susisiekiame elektroniniais laiškais ar pasišnekame kasdien telefonu. Jeigu kam labai įdomu, tai galiu pasakyti, kad su žmona nesame išsiskyrę, gyvename kiekvienas savo gyvenimą. Ji paprastai Lietuvoje praleidžia vasaras. Netrukus ketina atvažiuoti. O aš į Čikagą nevažiuoju, nes manęs netraukia jokie Amerikos dangoraižiai. Jeigu dar kur nors kada sumanyčiau nuvykti, tai į kokį egzotišką kraštą, pasižiūrėti šventyklų, bet tik ne į civilizuotą didmiestį.

Trumpai apie Vytautą Paukštę:

Gimė 1932 m. Kaune.

1957 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją.

1957-1962 m. dirbo Marijampolės (tuomet Kapsuko) dramos teatre.

Nuo 1963 m. iki šiol - Klaipėdos dramos teatro aktorius.

Teatre sukūrė apie 100 vaidmenų, kine - daugiau kaip 50.

Apdovanojimai: 2007 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2008 m. suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas.

Vaikai: Rasa, Ada ir Mindaugas.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder