Elektroninės muzikos ir operos kokteilis, atrodo, bus "aplaistęs" tikrąjį prieš kelis mėnesius "Memelio miesto" teritorijoje veiklą pradėjusio "Švyturio menų doko" atidarymą ir rudens sezono startą.
Ne vienas klausytojas prisipažino tik šios premjeros proga atradęs naująją Klaipėdos renginių erdvę - galbūt todėl, kad "XYZ", anonsuotas kaip projektas ir jaunam, ir senam, uostamiestyje sutraukė nemažai brandžios publikos, iki šiol doką aplenkdavusios.
Pats dokas idealiai tiko "fantazijai", Dž. Verdis ir kiti klasikinės operos grandai bičiuliavosi su šių dienų lietuviškos elektroninės muzikos žvaigždėmis - "Silence" šeimynos prodiuseriais, "remiksavusiais" garsias arijas, o bohemiečiais vadinami D. Ibelhauptaitės bendražygiai operos solistai sėkmingai jaukinosi laužytus ritmus. Beje, ne viena daina virtusi arija turėtų potencialo ir šokių aikštelėje.
Naujai suskambo ir įspūdingi Juozo Statkevičiaus kostiumai, kurie elektroninės muzikos ir vaizdo projekcijų sūkuryje atrodė kaip sėkminga "Žvaigždžių karų" ir "Alisos stebuklų šalyje" sąjunga.
- Ar debiutas Klaipėdoje pateisino lūkesčius? - po premjeros pasiteiravome D. Ibelhauptaitės.
Nepaprastai juo džiaugiuosi. Buvo šaunu matyti pilną salę žmonių, jausti šiltą jų palaikymą. Eksperimentiniai pastatymai turi būti progresuojantys, jie niekada neturi finalo. Šiuo etapu mūsų uždaviniai įvykdyti su kaupu - buvo svarbu pamatyti, kaip gali rutuliotis mūsų draugystė su "Silence family". Spektakliai rodo, kad šis bedradarbiavimas turi didelę ateitį - likimo dovana yra sutikti aukščiausio lygio profesionalų kitose muzikos srityse. Labai tikimės, kad galėsime šiuos projektus tęsti.
Planuojame išplėsti "XYZ" repertuarą iki 30 kūrinių, įtraukti daugiau bohemiečių solistų. Taip pat, manau, ieškosime kitokių bendravimo su publika formų - norėtųsi, kad žiūrovas turėtų galimybę ne tik sėdėti, bet ir judėti, šokti. Bet šia linkme reikia eiti iš lėto. Viliuosi, jog kada nors ir Lietuvoje bus kaip Niujorke ar Londone - ateini į spektaklį, paltą susilankstęs pasidedi po kėde, o po renginio išlankstai ir apsivelki, nesvarbu, kiek mokėjai už bilietą - 50 ar 200 dolerių. Kalba ne apie paltą, o apie demokratišką požiūrį į teatro meną.
Šie projektai nereiškia, kad mes nutrauksime pagrindinę bohemiečių veiklą. Nepriimkite už gryną pinigą, tačiau tiesiog jaučiuosi kaip Armanis, kuris turi ne tik "haute couture" liniją, bet ir "Emporio Armani" - jaunatvišką, "cool" ir "funky" seriją. Man svarbu, kad opera būtų šiuolaikinė, kad sulauktų įvairių žiūrovų - jaunų širdimi, jaunų amžiumi; noriu paneigti įsivaizdavimą, kad ji - butaforinė ir "naftalininė". Kai Verdis gyveno ir rašė, jo kūriniai buvo hitas, žmonės daužė langus po jo spektaklių! Aš dar to nepasiekiau, - juokiasi.
- Po pirmųjų kūrinių publika sėdėjo nuščiuvusi - aplodismentai ir šūknsniai pasipylė vėliau. Tokiais momentais nerimaujate?
Spektaklis - lyg kelionė, man svarbu, koks žmogus išeina jam pasibaigus. Profesijoje esu daug metų, be to, į viską žvelgiu realistiškai. Manau, jeigu padarai kažką, kas visiems 100 proc. patinka, tai yra vidutinybė. O jeigu darbas sukelia priešingas reakcijas, vadinasi, pastūmėjai kartelę teisinga kryptmi. Pripažinimo, plojimų ir gėlių man nereikia - darau tai dėl talentų ir dėl Lietuvos žmonių, kurie turi turėti pasirinkimą.
Dokas - puiki erdvė, kartais čia sušlubuoja akustika, bet manau, ši problema bus dar sprendžiama. Jo atsiradimas Klaipėdoje yra mano svajonės išsipildymas. Tikiuosi, kad grįšime čia vėl ir vėl. Šis projektas mums - mažas, o prie tokių pastatymų, kaip "Bohema" ar "Svynis Todas: demonas kirpėjas" dirba per 200 žmonių, jiems reikalingos didelės sceninės pajėgos. Bet, manau, tai, kad atsirado vieta, kur atvažiuoti, jau išsprendžia pusę visų reikalų.
Dabar svarbu, kad 700 žmonių pamatė šią alternatyvią erdvę, kurios pasaulyje visuomet naudojamos įdomiausiems meno projektams. Tikiu, kad klaipėdiečiai čia eis. Tokias vietas reikia palaikyti - kuo jų daugiau, tuo meninis gyvenimas yra įvairesnis.
Šalyje veikia ne tik nusipelnę valstybiniai bei nacionaliniai teatrai, bet ir visa kita. Ir, ko gero, tas "visa kita", kaip rodo Lietuvos patirtis, yra daug aukštesnės kokybės... Jeigu kalbame apie Oskarą Koršunovą, Eimuntą Nekrošių, Gintarą Varną, Anželiką Choliną - tai žmonės, kurie nedirba valstybiniuose teatruose. Jie ieško naujų erdvių, naujų kelių, ir žiūrovai paskui juos eina.
"Pasigedau režisūros"
Loreta NARVILAITĖ, kompozitorė, Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai:
Per "XYZ" premjerą pirmąkart apsilankiau "Švyturio menų doke". Vieta man labai patiko, matau, kad tai puikti erdvė įdomiems renginiams. Dokas tiko šiam spektakliui kaip jokia kita Klaipėdos salė.
Kalbant apie patį pastatymą, pasižiūrėti buvo tikrai įdomu. Tiesa, pasigedau režisūrinio vientisumo - atskirų pasirodymų jungiamieji elementai man pasirodė per banalūs, per paprasti tokiai režisierei, kaip D. Ibelhauptaitė. Kita vertus, projektas neabejotinai komerciškai perspektyvus. Puikų įspūdį padarė kitų spektaklių kostiumų pritaikymas.
Kas dėl edukacinio "XYZ" vaidmens, nemanau, kad jis pritrauks daug jaunosios publikos į operos teatrą - klubinio jaunimo publikos gretose ir nebuvo labai daug. Aš būčiau labiau linkusi klausytis akademinės operos tikrajame jos muzikiniame kontekste - manau, kad įvertintum eksperimentą, pirma reikia žinoti originalą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą