Zemfira: "Didžio kūrėjo ir šiukšlės talentingos"

Žvaigždė

Viena didžiausių Rusijos roko žvaigždžių Zemfira Ramazanova po truputį skiriasi su savąja praeitimi ir neskubėdama tykina į ateitį.

Prieš mėnesį surengusi "Žaliąjį koncertą", dainininkė tam tikra prasme atsisveikino su savo ankstesniu repertuaru ir netrukus pasirodys su kruopščiai įrašytu nauju albumu.

Jūsų vertikalus šuolis dešimto dešimtmečio pabaigoje atrodo tiesiog įspūdingai. Pirmieji jūsų albumai susižavėjimo sulaukė iš kur kas daugiau žmonių nei buvo galima tikėtis. "Zemfiromanais" tapo netgi tie piliečiai, kuriuos gana sunku priskirti tai aplinkai, su kuria jūs asocijuojatės. Zemfira tapo realiu poproku, lengvai suvokiamu netgi żmonėms, kurie, sakykim, apie roką iš principo nelabai ką ir žino. Jūsų, kaip Alos Pugačiovos, klausėsi visa šalis. Kažin kaip bus su naujuoju albumu, ar pavyks surinkti pilnus stadionus žmonių?

Manau, kad muzikinė medžiaga labai svarbi. Dainos gali keisti situaciją, tik nuo jų priklauso - surinksi stadionus ar ne. Planuoju didelį koncertą ateinantį pavasarį: šį rudenį noriu pristatyti naująjį albumą (tai tikrai geras diskas, užtikrinu), apvažiuoti visą šalį su nauju repertuaru, apšlifuoti programą ir tik tuomet - 2008 metų balandžio 1-ąją - pasirodyti "Olimpiskij" stadione. Lygiai po aštuonerių metų nuo mano pirmojo solinio albumo toje pačioje scenoje. Man patinka tokios istorijos.

Iš daugumos jūsų poelgių, dainų, gestų, reakcijos į kokius nors įvykius atrodo, kad jūs visada nuo kažko ginatės - kaip ir jūsų mėgstamas Cojus jaučiate, lyg "visas pasaulis eina prieš mane karu"...

Gali būti... Juk jums susidaro įspūdis žiūrint iš šono. Man vertėtų susimąstyti, kodėl taip atrodo. Matyt, mano charakteris kažką tokio turi.

Ar jus dažnai vaikystėje skaudindavo, erzindavo bendraklasiai? Jautėtės "bjauriuoju ančiuku" ar "balta gulbe", tačiau vis viena be galo vieniša?

Atvirkščiai. Buvau labai bendraujanti, krepšinio komandos kapitonė. Ant mano pečių nuolatos užkraudavo visokius visuomeninius reikalus, o man kaip tik visada patiko tokio tipo žmonės, apie kokį jūs ir sakėte. Tačiau supratau, kad tikrai nesu iš jų gretų. Buvau, sakyčiau, šioks toks juokdarys ir klasėje, ir už jos ribų.

Ar dažnai teko savo komandos drauges "drožti" už padarytas klaidas rungtynių metu?

Žinoma, "važiuodavau" ant jų. Ir dabar "užvažiuoju" ant bet ko, kas susimovė, - tai mano charakterio savybė. Žinau savo griežtą būdą, nesusilaikymą, greitą reakciją ir perfekcionizmą. Jei matau klaidą, tai nepraleisiu progos jos nurodyti. Vis dėlto, mano akimis žiūrint, jeigu jau "užsivedu", tai ne veltui.

Ar dar bendraujat su mokyklos laikų draugėmis, dalyvaujate bendruose prisiminimų vakaruose?

Nustojome bendrauti, kai tik baigėme mokyklą. Aš gana lengvai išsiskiriu su praėjusiais gyvenimo etapais. Man nepatinka tokie susitikimai. Kažkokia nesąmonė, tokiais momentais jautiesi kvailai. Visi pradeda greičiau nei reikėtų gerti alkoholį, kad atsipalaiduotų. Priverstinė situacija...

Jūs turbūt girdėjote, ką apie jus kalba: neva Zemfira - uždaras żmogus, ambicingas, apsuptas apsaugininkų...

Tai niekada aš neturėjau apsaugos. Tiesiog vos tik žmogus tampa populiarus, gandai apie jį ima augti kaip sniego kamuolys. Esu nusprendusi jų nekomentuoti, nelįsti į šį procesą, kad ir kas ten vyktų. Nes jeigu imsi aiškintis dėl vieno, tuomet teks ir dėl kitų. O apsaugininkų buvimas mane apskritai erzina. Žinoma, tenka juos pakęsti, kai įeini ar išeini iš koncertų salės, bet net ir tuomet nesu jais patenkinta. Kadangi apsauga ima per daug atsakingai į viską žiūrėti: visur šokinėja, daro nereikalingą ažiotažą, mina man ant kojų... Įžengi 'f5 gatvę - o ten nieko nėra, viena tik mergaitė šlampa po lietumi ir dvidešimt apsaugininkų. Komedija.

Jūs gera poetė?

Paskutiniu metu daugiau dėmesio skiriu tekstams, atsikratau nuo to, kas užsilikę. Šiek tiek pasikeitė ir mano stilius arba keičiasi šiuo metu. Kartais pavyksta sukurti neblogų teksto gabaliukų, kurie man patinka daug metų, o būna - ir visiškų kvailysčių. Štai čia reikėtų apibrėžti, kas yra poetas. Didžio kūrėjo ir šiukšlės yra talentingos. O aš nesimaivydama galiu pasakyti, jog nesu poetė - toks įvardijimas be galo įpareigoja. Aš - muzikantė. Va tai jau prisiimu.

Ar jūsų juodraščiuose daug pribraukyta?

Mažai. Aš netgi mokausi jų apskritai išvengti. Iš pradžių vaikštai ratais, koncentruojiesi, tuomet tik "bum" - ir pradžia yra. Taip daro ir Cojus, ir Delfinas. Tiesa, tolesniuose kupletuose sunkumų jau pasitaiko.

Gana dažnai nutinka, kad muzikantas sukuria du tris sėkmingus "gabalus", o tuomet per vargus įrašo dar 7-8, kad padarytų albumą. Ar jums yra taip buvę?

Jau daugybę metų mano užduotis - nebūtinos medžiagos sumažinti iki minimumo. Įrašinėdama naująjį albumą esu kaip niekada arti šio tikslo.

Sunku įsivaizduoti, kaip jūs atvirai ir linksmai juokiatės. Jei taip nutinka, tai dėl ko dažniausiai?

Baikit, žinoma, aš daug ir kaip reikiant kvatoju dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, scenoje kartais nutinka labai smagių dalykų. Galbūt čia kaltas mano atsakingumas, sportinė praeitis: kai duodu interviu, tampu labai disciplinuota, stengiuosi susikaupti ir maksimaliai tiksliai suformuluoti atsakymus. O šiaip aš moku juoktis, bet ir kartais gana neblogai pajuokauti.

Nedalyvavimas vasariniuose festivaliuose, TV laidose susiję su pasirengimu naujajam albumui ar čia tam tikra pozicija?

Priežastis ta, kad nenoriu anksčiau laiko groti naujųjų dainų, o atlikti seno repertuaro jau nebegaliu.

Jus laiko ne tik pačia reikliausia, bet ir brangiausia šalies roko żvaigžde. Kam jums tiek daug pinigų?

Brangiai kainuoja ir įrašyti plokštelę. Manau, brangiau nei ją iš manęs perka. Be to, kodėl aš negaliu užsidirbti? Esu gera artistė. Uždirbu dovanoms - sau ir artimiesiems. Norėčiau pasidovanoti kokį nors nekilnojamąjį turtą užsienyje. Kartais svajoju pagyventi Paryžiuje, Londone arba Venecijoje...

Pagal užsienio spaudą