"Ilgus metus dirbau odos dizaineriu, kūrėme rankines ir įvairius odos gaminius, kurie keliaudavo po Lietuvą ir pasaulį. Gaudavome ministerijų valdininkų užsakymų knygoms bei medžioklės įrankiams, aplankams, o vėliau studentams dėsčiau odos meną ir dizainą", - sakė Šiaulių universiteto Menų fakulteto Taikomosios dailės katedros docentas Albinas Kavaliauskas.
"Šiandien odos raiškos galimybės yra neišsemiamos, tik man krinta į akis nepagarbus elgesys su oda. Odinių daiktų gausu parduotuvėse, bet kokybė prasta, oda išniekinta ir kūrėjų, ir vartotojų. Nors iš tiesų tai yra medžiaga, tinkamiausia dėvėti žmogui, nesukelianti alerginės reakcijos."
"Parodos miniatiūros - nuo knygų viršelių, skulptūrėlių - iki sieninės plastikos, yra ne tik meniškos, bet ir funkcionalios. 99 procentai parodos darbų dar niekam nėra rodyti - tai yra "premjeros". Mano amato žmonėms kai kas prikiša, esą žudome gyvūnus; taip nėra. Žuvus gyvūnui, oda supūva arba ją suėda kiti gyvūnai. Bet gyvūnų amžius trumpas, o iš jų odų įrištos knygos išlieka ir tūkstantį metų. Taip tas gyvūnas profesionalų rankų dėka įgyja nemirtingumą. Daugiausia naudojame raguočių odą: veršiukų, jaučio, dabar Lietuvoje daugėja dirbinių iš stručių bei roplių odos: smauglių, rupūžių, žuvų, ungurių. Taigi nesvarbu, ar oda būtų po šeriais, žvynais ar kailiu. Oda yra didžiausias žmogaus organas, ir gal ne dažnas pagalvoja, kad kiekvienas gyvūnas per savo gyvenimą nudėvi ne vieną - dešimtis odų, nes ji nuolat pleiskanoja, nutrinama, o vėliau atsinaujina.
Nenoriu kalbėti apie liūdnus dalykus, bet tai istorijos faktai: iš nudirtos, tatuiruotos ar ne, žmogaus odos naciai gamino pirštines, rankines, apvalkalus šviestuvams. To nesinori atminti. O šiaip odos apdirbimas yra susijęs ir su ekologija: mažėja tarša, nereikia vietoje jos naudoti plastiko, sintetikos. Ir kiaulės oda naudojama; bet daugiausia - kamšalams. Nuo šerių ji yra skylėta", - sakė docentas, kurio keliolika studentų yra šios parodos autoriai. Jis su studentais keičiasi meninėmis idėjomis su vokiečių ir švedų odininkais, surengė parodą Vokietijoje.
"Švedų ir vokiečių meistrai yra arčiau amato, pina, raukšlėja odą, ir juos žavi, kad mes su oda elgiamės labai drąsiai, ir jos dirbimo technikos bei kūrybos idėjos yra unikalios. Pasaulyje yra tik keletas didelių odininkų - žvaigždžių Kanadoje, Japonijoje, Skandinavijoje. Užsieniečiams kolegoms būdinga savo amato paslaptis perduoti iš kartos į kartą, ir jų prisirišimas prie amato yra stipresnis. Tai nutiko neatsitiktinai, nes pas mus buvo atotrūkis: nuo prieškario laikų odininkyste buvo uždrausta užsiimti, odininkų mokyklų buvo likę tik Taline, ir tai buvo skandinaviško tipo mokykla. Vėliau buvęs Kauno Dobužinskio menų centras rengė specialistus. Manau, kad mes Šiaulių universitete išauginsime gerų meistrų, nes yra studentų, sakančių: "Mano religija yra oda."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą