Didžiuojatės savo baltiška prigimtimi, sakėte esanti pagoniškai krikščioniškos dvasios. Ar įmanoma suderinti abi pasaulėjautas?
Aš esu nuoširdžiai tikinti krikščionė, bet manau, kad mes visi deriname abi prigimtis; jos viena nuo kitos neatskiriamos, neatidalijamos kaip kūno dalys, svarbios. Mano senelis sakydavo, kad eina nusilenkti miškui. Ir šventovėje, ir gamtoje vyksta apsivalymas, aš taip pat nusilenkiu medžiui, jaučiu jo dvasią.
Apie protėvių tikėjimą prieš tūkstantmetį, anuometę kunigiją neišliko rašytinių šaltinių; ar mes nekuriame neopagonybės?
Kolegos sako, jog Lenkijoje, netoli Suvalkų, buvusi tradicija dievų skulptūras rišti iš šiaudų. Mes žinome, kad yra ožys iš šakalėlių deginamas. Mano darbai nekartoja tradicijos, aš jas sugalvoju iš naujo, tai yra meno kūriniai, o jeigu į juos ateina lietuviškų drabužių raštai, senieji dangaus ir požemio pasaulio simboliai, jų sugalvoti iš naujo nereikia. Tai lyg iš vidaus ateina, ir, matyt, be jų negali apseiti.
Kodėl jūsų darbus žinovai lygina su Liongino Šepkos?
Yra sąsajų su jo medžio drožyba: tie dievukai, burbuliukai, kryželiai, girliandos; aš jomis remiuosi. Aš bandžiau ir šv. Jurgį su slibinu nupinti, ir Nukryžiuotąjį, Mariją, Pietą. L. Šepka man imponuoja skulptūrų puošnumu ir gražiu naivumu.
Jūs pati renkate žoles, pažįstate augalus. Kokius neįprastus naudojate savo verboms, be blindės, kadagio, ožekšnio, šaltekšnio?
Žoliauju pati. Mus vadina žoliaregiais, matančiais žolių akimis. Važiuoju į Ignalinos rajoną, į Kirdeikius. Iš neįprastų pynimui naudoju gilių kepurėles, augalus renkuosi pagal tvirtumą, naudoju lietuviško ir kanadietiško raudonojo ąžuolo žievę. Atradimas buvo kukurūzo gurguolė, atrodo, jos plaušuose, kai išdžiovini, grūdeliai kaip baltoj lovytėj guli. Pagrindinė mano medžiaga skulptūrai sutvirtinti yra lankstus, elastingas kaip oda ežerinis meldas.
Dar Vydūnas sakė, kad lietuvių dainos, nors ir liūdnos, nėra persmelktos kančios nei kartėlio, išreiškia darną su savimi ir visata. Kur tos darnos ieškojote?
Manau, kad kai nėra tų rašytinių šaltinių apie baltų pasaulėžiūrą, lieka tik dainos kaip šaltinis. Ir tas lietuviškas ilgesys, nostalgija mums gražu, ką padarysi, esame truputį liūdna tauta. Net mano paukščių snapai yra lyg klykiantys, verkiantys, sklidini šauksmo net skrisdami į aukštybes.
Esate profesionali keramikė. Ar dabartinė trapi kūryba kaip nors veikia jūsų gyvenimą, atspindi charakterį?
Man atrodo, kad augalas ypač išreiškia savo baltiškąją pusę, žalią gyvybės jėgą, šventumą, ir tu tai jauti. Kai lipdai iš molio, jis tarsi nėra toks šiltas ir gyvybingas, dvasingas. Angelai iš žolynų dvelkia senove, jie tarsi milijono metų mumijos. Velionis menininkas Gintautas Gavenavičius rišo skulptūras iš lino, ir jo darbai dvelkė gilia praeitimi, tarsi būtų iš begalinio laiko šulinio, ir tai savaip graudina, sujaudina žmones. Žolės trapumas yra apgaulingas; ji stipri ir gaji.
Kodėl jums svarbu savo tris vaikus, Mykolą, Aušrinę ir Pranuką, išmokyti "žoliaregystės"?
Vaikai man padeda pinti skulptūroms sparnus. Jie dar tik susidomėję žiūri, tikiuosi, vėliau gyvenime ką nors iš to gaivališko baltiško pasaulio kūrimo pasiims ir bent jau vienas iš mano vaikų perims mano amatą.
Parodos lankytojai stebėjosi, kodėl iki šiol jūsų unikalios kūrinijos nematė pasaulis?
Aš labai norėčiau ją nuvežti į Latviją, gal ir į Paryžių, patirti, ar kitiems tai svarbu, ar įdomu. Man regis, daugelis tokio meno nesupranta, lietuviuose senovės šaknys, gamtos suvokimas tūno giliau. Tradicines verbas į Ameriką išsiveža tik išeiviai lietuviai, dar kiti - į Vokietiją. Labiausia, manau, mano darbus suvoktų japonai arba kinai. Jie turi ikebaną, puokštę, kuriamą iš tuo metu žydinčių augalų, ir per arbatos ceremoniją ja grožisi, skaito poeziją. Beje, Kaziuko mugėje mano darbų nusipirko japonų ambasadorius su žmona. Gal jie irgi regi žolių akimis?
Paroda veiks iki balandžio 30 dienos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą