Po Atlanto vandenyno dugnu – gėlo vandens atsargos Niujorkui aštuoniems šimtmečiams

Tarptautinė mokslininkų grupė galutinai patvirtino, kad prie rytinės JAV pakrantės plyti milžiniškas gėlo vandens rezervuaras, kurio atsargų Niujorko dydžio metropoliui užtektų net 800 metų.

Ledynmečio palikimas: kaip vandenynas „paslėpė“ gėlą vandenį

Šis gamtos stebuklas nėra atsitiktinumas, o prieš 20 tūkstančių metų vykusio paskutiniojo ledynmečio palikimas. 

Tuo metu jūros lygis buvo žymiai žemesnis, o dabartinis kontinentinis šelfas – atvira sausuma. Milžiniški ledynai, dengę šiaurinius regionus, savo neįtikėtinu svoriu tiesiog įspaudė tirpsmo vandenį ir atmosferos kritulius giliai į uolienų nuosėdas.

Kai ledynai galiausiai atsitraukė ir vandenyno lygis pakilo, viršutinius uolienų sluoksnius padengė nepralaidus jūrinis molis ir dumblas. 

Šis natūralus „sandariklis“ tūkstantmečiams izoliavo gėlą vandenį nuo sūraus vandenyno poveikio, sukurdamas unikalią laiko kapsulę, kurioje drėgmė išliko nepaliesta pramoninės taršos.

Ekspedicija 501: nuo spėliojimų prie įrodymų

Nors pirmosios užuominos apie šį telkinį pasirodė dar prieš šešis dešimtmečius, tik 2025 m. vasarą vykusi ekspedicija „IODP-NSF Expedition 501“ pateikė neginčijamus įrodymus. 

Specializuotas gręžimo laivas L/B Robert atliko bandomuosius gręžimus prie Masačusetso krantų, pasiekdamas 400 metrų gylį po vandenyno dugnu.

Analizė parodė stulbinančius rezultatus: vanduo, esantis arčiau pakrantės (netoli Nantaketo salos), yra toks švarus, kad visiškai atitinka geriamojo vandens normas. 

Tolstant nuo kranto druskingumas didėja, tačiau išlieka dvigubai mažesnis nei įprasto jūros vandens.

Svarbiausia, kad šis vanduo yra izoliuotas nuo pramonės atsiradimo laikų, todėl jame nėra jokių šiuolaikinės civilizacijos pėdsakų, tokių kaip mikroplastikas ar cheminiai teršalai.

Kelias iki vartotojo: technologiniai ir teisiniai barjerai

Nors radinio potencialas milžiniškas, jo gavyba kelia nemažai klausimų. 

Mokslininkai pabrėžia, kad mokslo pasiekimai šiuo atveju aplenkė teisinį reguliavimą. Rezervuaras yra JAV išskirtinėje ekonominėje zonoje, tačiau šiuo metu neegzistuoja aiškios taisyklės, kaip federaliniuose vandenyse turėtų būti išgaunamas gėlas vanduo iš po jūros dugno.

Techninis gavybos procesas taip pat reikalauja ypatingo atsargumo. Įprasti požeminio vandens išgavimo metodai negali būti tiesiog perkelti į jūrines sąlygas – būtina įvertinti nuosėdų griuvimo riziką ir poveikį dugno ekosistemoms.

Be to, tūkstantmečius praleidęs giliuose sluoksniuose, vanduo gali būti įsisavinęs nemažai natūralių mineralų, tad jam gali prireikti papildomo paruošimo prieš vartojimą.

Strateginis ateities rezervas

Atradimas po Atlanto vandenynu žymi naują erą resursų paieškoje. Tai ne tik geologinis laimėjimas, bet ir strateginis saugumo garantas tankiai apgyvendintai JAV rytinei pakrantei. 

Jei žmonijai pavyks sukurti tvarią ir saugią gavybos technologiją, šie „požeminiai ledynai“ gali tapti pavyzdžiu, kaip ieškoti gyvybiškai svarbių išteklių kitose pasaulio vietose. 

Tai priminimas, kad mūsų planeta vis dar slepia paslapčių, galinčių užtikrinti ateities kartų gerovę.