Žozefina - amžinoji Napoleono svajonė

Legendinės asmenybės

Napoleonas, nusprendęs nutraukti santuokos ryšius su Žozefina, rašė: "Aš reikalauju, kad ji iki gyvenimo pabaigos išsaugotų karūnuotos imperatorienės titulą ir laipsnį, o svarbiausia - kad ji, pats brangiausias man žmogus, niekuomet neabejotų mano jausmais jai".

Istoriniuose romanuose apie Napoleono epochą Žozefina, pirmoji Napoleono žmona, tradiciškai iškyla kaip nedidelio proto moteris, išlaidi diduomenės dama. Kuo galėjo tokia lengvabūdė moteris pavergti žmogų, kurio valdžioje atsidūrė pusė pasaulio?

"Tu viena - mano gyvenimo laimė ir kančia"; "neprašau tavęs nei amžinos meilės, nei ištikimybės. Diena, kuomet tu pasakysi: "Aš myliu tave mažiau", bus paskutinė mano meilės ir paskutinė mano gyvenimo diena", - tokius žodžius Napoleonas skyrė Žozefinai, moteriai, kuri iš menkai išsilavinusios provincijos kreolės tapo pirmąja Europos dama. Tai buvo jos moteriško apsukrumo ir miklaus proto triumfas.

Vargšė moteris su dviem vaikais

Žozefina buvo ištekinta, kai neturėjo nė šešiolikos metų, už vikonto Bogarnė. Pagimdė du vaikus, diduomenėje nesilankė, vyras net neslėpė neištikimybės ir nuolat prikišdavo jai negražumą ir nemokšiškumą. Galų gale vyras ją paliko. Pati Žozefina vėliau prisipažins, kad dėl jos išvaizdos ir išsilavinimo jis buvo teisus.

Teroro periodu sutuoktiniai pateko į kalėjimą. Bogarnė pakilo į ešafotą kelios dienos iki išvadavimo, o Žozefiną paleido. Jai buvo 32-eji. Kreolės greitai bręsta ir labai anksti sensta. Ant rankų - du mažamečiai vaikai ir neišvengiamas skurdas.

Prieš akis - triukšmingas Paryžius, audringas nakties gyvenimas, panašus į puotą maro metu. Gana greitai Žozefina suvokia, jog ji neturi nei grožio, nei proto, nei jaunystės. Ir tuomet jos gyvenime prasideda saviauklos periodas. Mokytojomis tampa kilmingos salonų damos, o karo su senatve sąjungininkais - begalė veidrodžių, kuriais ji puošia savo elgetišką pastogę.

Vakarais Žozefina stebi aristokrates, o dieną kartoja jų eiseną, kalbos manieras, koketišką sveikinimąsi. 1795 metų rudenį, šių slaptų pamokų įkarštyje, ji susitinka su būsimuoju "pasaulio valdovu".

Dėkingos našlės vizitas

Vyriausiasis kariuomenės vadas, jaunas ir vakar niekam nežinomas generolas Bonapartas, įsako nuginkluoti paryžiečius. Pas jį audiencijos įsiveržia berniukas su prašymu palikti atminimui žuvusio tėvo špagą. Kitą dieną su padėka ateina vaiko motina, vyriausiojo Reino armijos vado našlė - vikontienė Žozefina de Bogarnė.

Bonapartui - 26 metai, prieš jį - ketvirtą dešimtį baigianti dama. Jam ji atrodo daili ir gracinga, kilni ir išdidi. Kaip intuityviai teisingai pasielgė Žozefina! Ji sumaniai paskirstė vaidmenis dėkingumo scenoje: jis - užtarėjas, ji - silpna prašytoja. Būsimojo imperatoriaus ambicijos paglostytos. Suprasdama, jog sudomino Bonapartą, Žozefina dvejoja, ar verta tęsti žaidimą su šiuo "įžūliu išsišokėliu".

Bonapartas atsako našlei mandagumo vizitu. Aklai įsimylėjęs, jis nepastebi, jog Bogarnė namuose, kuriuos Žozefina nuomoja, jį vaišina iš molinių lėkščių, o sukiužusios kėdės koja gali kiekvieną minutę nulūžti. Jis mato ne senstančią damą, o švelnią mergelę su kaštoniniais plaukais ir gracingais judesiais, kuri augina du vaikus ir stokoja pagalbos. Jis pasiperša. Ji "nurėžia" apie penketą metų, užsirašiusi pagal mirusios sesers metrikus, ir pasirodo vos dvejais metais vyresnė už jaunikį.

Jie susituokė tuo metu, kuomet net artimi Bonaparto bendražygiai nenumatė jo svaiginančios karjeros. Įsimylėjęs jaunavedys ilgam išvyksta į karo žygius. Žozefina be vyro ir toliau renkasi tobulinimosi pamokas ir instinktų valdžią. Kiekvienas naujas vyriškis atrodo jai "angelas", ji leidžiasi į meilės nuotykius be atodairos.

Moteriškumo triumfas

Iš visų pasaulio kampelių skrenda Napoleono laiškai. "Jeigu tu manęs jau nebemyli, tai man nėra ko veikti žemėje"; "Jei manęs paklaus, ar aš miegojau, tai pirmiausia palauksiu pašto su pranešimu, jog tu gerai pailsėjai. Žmonių ligos ir beprotybės gąsdina mane vien nuo minties, jog jos gali būti pavojingos tau. Tegu mano angelas sargas, manę globojęs pačiais pavojingiausiais momentais, apsaugo tave, tegu geriau aš liksiu be jo apsaugos". Mūšių išvakrėse jis meldžiasi prieš Žozefinos atvaizdą, o ji nepraleidžia nė vieno baliaus ir vis tobulina koketavimo būdus. Ji keičia įgimtus mimikos įpročius, juoką, kad niekas nematytų karieso išėstų dantų. "Aš nebuvau gražuolė, ir savo trūkumus man teko kompensuoti moteriškumu", - prisimindavo ji. Jos žvilgsnis ir balsas glamonėja, tarsi žadėdamas ypatingą dėmesį, bet negarantuoja jo.

Gamta gausiai apdovanojo ją unikaliu balsu, kurio nuostabiomis melodijomis ji žavi visus. Amžininkai kalbėjo, jog net tarnai, praeidami pro Žozefinos kambarį, sustodavo, kad pasigėrėtų jos "sidabrinio varpelio ringavimais". Žozefinos dėka į madą ateina maniera kalbėti minkštai, prislopintai.

Mados diktatorė

Napoleonas svajoja apie paveldėtoją, ji nori padovanoti jam sūnų. Žozefina nevaisingumą gydosi mineralinio vandens voniomis.

Pirmoji Respublikos dama niekuomet nevartojo kvepalų, manydama, jog nėra nieko geriau už švaraus kūno kvapą. Kiekvieną rytą Žozefina ilgai maudosi ir tepasi kūną kremais ir balzamais. Jos valyvumas buvo keistas tais laikais, kuomet damos teikė pirmenybę losjonams ir kvepalams.

Žozefina, ne be pagrindo laikiusi save tarpininke tarp imperatoriaus ir liaudies, globoja madą. Į jos skonį lygiuojasi pavaldiniai. Lankstaus kūno ji nevaržo nei korsetais, nei liemenėlėmis. Frivoliško laisvumo laikais ji atsisako permatomų apdarų, jos drabužiai turi tik vieną atvirą detalę, "pabrėžiančią paslaptį".

Žozefinos šukuoseną pamėgdžioja visos aristokratės: lygius plaukus, perskirtus sklastymu, pagyvina garbanos, krintančios ant kaktos ir pečių. Energingai keitė Žozefina galvos apdangalus: cilindro pavidalo, beretės, šalmo. "Aš pati sugalvojau "arklio uodegą": netikrą uodegėlę, primenančią dragūno sultoną, kurį koketiškai išleisdavo iš po skrybėlaitės-šalmo".

Mylimosios spektaklio žiūrovas

Žozefina dažnai suvaidindavo alpulio scenas su dūsavimais, akių vartymu ir teatrališku slydimu ant grindų - Napoleonas mėgo jos trapumą. Ji kaip mergaitė rausta ir jaudinasi sveikindamasi su svečiais. Po pusryčių skaito laikraščius, užsiiminėja rankdarbiais, išgalvoja neįtikėtinas istorijas ir net muzikuoja, išmokusi pjesę atfa, - "visa tai smagina vyrą". Žozefina sąmoningai neslepia nuo vyro, kaip prižiūri save: rytą - vonia ir kruopštus makiažas, kartą per savaitę - manikiūras, dukart per mėnesį - pedikiūras.

Jos režisuotame gyvenimo spektaklyje vyrui buvo skirtas pagrindinio žiūrovo vaidmuo, ir ji visuomet leisdavo suprasti, jog dėl jo stengiasi tapti grožio simboliu.

Žozefina taip ir liko Napoleonui vienintelė. Į ją karštligiškame priešmirtiniame kliedesyje kreipiasi vienišas Šventos Elenos salos kalinys. Iš memuarų: "Ji jam neseno ir nesikeitė. Jei Žozefina būtų galėjusi padovanoti vyrui jo šlovės ir valdžios paveldėtoją - jis niekuomet nebūtų galėjęs jos palikti. Savo svajonėse jis taip ir neišsiskyrė su ja".

Išvertė P. Pamerneckas