Per savo karjerą parašęs kone 1400 aranžuočių įvairių sudėčių orkestrams, 2010 m. sukūręs simfoninę siuitą orkestrui ir chorui Maiklo Jacksono repertuaro motyvais "Sudie, Maiklai", 2011 m. už nuopelnus teatro menui apdovanotas "Padėkos kauke", pats R. Giedraitis kompozitoriumi savęs vadinti nelinkęs, o savo kūrybą vadina amatu.
Gerbiamas Rimantai, kokiomis nuotaikomis pasitinkante savo jubiliejų, šiai progai skirtą koncertą?
Paradoksalu, tačiau jubiliejų, gimtadienių, vardadienių aš įprastai nešvenčiu, jų vengiu. Esu žmogus, kurį tai, kas nekasdieniška, išmuša iš vėžių, dirgina. Jubiliejus nėra mano nuopelnas. Tiesiog gyvenu, skaičius apvalus ar ne - tai yra lygiai tiek, kiek Dievulis, kaip sakoma, atseikėjo. Jei apie mano užsiėmimą visuomenė žino, yra vertinančių ar besidžiaugiančių, nejaugi būtinai turiu organizuoti pažiūrėjimą į save - koks aš "gražus", "įdomus", "talentingas". Taip, parašiau muzikos, bet ne todėl, kad manyčiau, jog pasaulis nuo to taps geresnis. Kaip ir visi kiti, kurie sėja, pjauna, stato ar vairuoja, tai dariau paprasčiausiai dėl to, kad išgyvenčiau. Šventinio renginio mintis kilo teatro vadovams. Kaip nors priešintis būtų pernelyg arogantiška ir nemandagu, todėl ir šis koncertas turėtų įvykti.
Kaip iš viso to, ką per savo karjerą esate parašęs, atrinkote koncertui tinkamiausius kūrinius?
Norėjosi, jog jame skambėtų simfoninė siuita "Sudie, Maiklai". Antrajai koncerto daliai kūrinių teko ieškoti savo archyve. Išsirinkti nebuvo lengva. Jei skaičiuotumėm visus per tiek metų parašytus kūrinius - aranžuotes ir originalią kūrybą - jų būtų arti 1400, tiksliau pasakyti sunku. Dėl daugelio priežasčių ne visiškai viską galima preciziškai registruoti.
Ar visa tai esate parašęs simfoniniam orkestrui?
Tarp šioje srityje dirbančių žmonių, aš, turbūt, esu vienas universalesniųjų - rašau simfoniniams, kameriniams, pučiamųjų orkestrams, bigbendams, kameriniams ansambliams ir pan. Darbų stilistika - nuo baroko iki fusion. Repertuaras taip pat labai margas - nuo simfopop, džiazo programų iki "klasikinio" tipo aranžuočių. Man pasisekė, kad didžiausią savo sąmoningo muzikanto gyvenomo dalį grojau įvairią muziką įvairiuose orkestruose, galėjau daug ko išmokti ne iš vadovėlio, išbandyti, susipažinti. Dabar tai jau tarsi kraujyje.
[CITATA]
Kokia Jūsų pažinties su muzikos istorija?
Dar iki pradėdamas lankyti mokyklą, iš tėvo dovanų gavau nedidelį akordeoną. Niekas manęs juo groti nemokė, kažkaip savaime išmokau. Mano klasioko ir gero draugo abu tėvai buvo profesionalūs muzikantai. Jie mano tėvus nuolat agitavo, kad mokyčiausi muzikos.
Nors didelio noro neturėjau, baigęs penkias klases, visgi buvau nuvestas į muzikos mokyklą. Per stojamuosius vienas mokytojas "paprotino": "veselėse pagrosi ir taip, galvok apie rimtesnį instrumentą". Taip įstojau į trimito klasę, tačiau pražiopsojau mokslo metų pradžią ir mano vieta atiteko kitam. Beliko groti fleita, nes tik fleitos klasėje buvo laisvų vietų. Pirmus porą metų kankinausi. Tuo metu ir instrumentai buvo labai prasti. Šiaip vidurinėje mokykloje visos disciplinos sekėsi gana gerai, o aiškiai išreikšto polinkio būtent muzikai ir pats nejaučiau. Stoti į aukštesniąją muzikos mokyklą vėlgi įkalbėjo į namus atvykusi muzikos mokytojų "delegacija". Kai pradėjau mokytis Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, tapo aišku, kad trauktis nebėra kur. Po baigimo išvykau į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Vėliau dar buvo mokslai Maskvoje. Apskritai gyvenime visą laiką mane kažkas tarsi pastumdavo, tarsi patraukdavo už rankos. Taip jau susiklostė gyvenimas, kad pats niekuomet dėl nieko lyg ir nekovojau.
Kada Jūsų karjeroje įvyko lūžis, po kurio pradėjote kurti muziką, tapote kompozitoriumi?
Visų pirma, aš nesu tikras kompozitorius. Mano įsitikinimu, kompozitorius turi būti baigęs kompozicijos, rimtus fortepijono mokslus, privalo turėti absoliučią klausą, pagaliau sugebėti padiriguoti tai, ką parašęs. Viso to aš neturiu. Ar tai, ką parašiau, po daugelio metų vis dar bus kam nors įdomu ir reikalinga, būsiu vertas kompozitoriaus vardo ar ne - kitas klausimas. Pagal tam tikras savybes, nuveiktus darbus galėčiau būti priimtas į Lietuvos kompozitorių sąjungą, tik laiko kol kas formalumams atlikti vis nerandu. Be to, nerašinėju šiaip sau, pagautas įkvėpimo - visą gyvenimą rašiau konkrečiam užsakovui, progai, vietai, laikui, galiojo tam tikri reikalavimai, reikėjo atsižvelgti į kolektyvų pajėgumus ir technines galimybes. Todėl ir visa tai, ką "prirašinėjau" yra labai marga. Tiek atlikėjų, tiek ir žanrų bei stilių požiūriu.
Tuomet kada ir kaip pradėjote rašyti muziką?
Užsiiminėju tuo lyg ir nuo vaikystės. Man tai buvo veikla "kai reikia". Nuolat grojau įvairiuose "estradiniuose ansambliuose", kaip tuomet buvo vadinama. Ten vis prireikdavo ką nors aranžuoti. Kai atvykau į Vilnių, Muzikos akademijoje gyvavo tokia tradicija: studentai savo jėgomis statydavo studentišką operą. Žinoma, kažkam reikėjo ją parašyti - imi ir parašai. Šiandien sunku tai pavadinti opera, greičiau kūriniu "kapustnykui", bet visas orkestras turėdavo ką groti, choras ir solistai dainuoti. Muzikoje stebuklų nebūna. Visais laikais studentai, kiek pramokę savo amato, sulaukdavo pasiūlymų papildomai užsidirbti. Taip ir aš dirbti pradėjau dar studentaudamas. Grojau "Trimite", naktimis su G. Kuprevičiumi, A. Martinaičiu, M. Urbaičiu ir kitais kompozitoriais garso įrašų studijose darydavome įrašus teatro spektakliams. Ketvirtame akademijos kurse pakvietė dirbti Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Ten po mokslų baigimo ir gavau paskyrimą. Po kurio laiko Kultūros ministerija pasiūlė asistantūrą - stažuotę Maskvoje. Nuvažiavau, įstojau, tiesa mokiausi neakivaizdiniu būdu. Pusę stažuotės būdamas Vilniuje, dar du metus - jau persikėlęs į Klaipėdą.
Ar studijų metais atsirado ir pomėgis džiazui?
Buvo laikas, kai buvau susidėjęs su džiazmenais. Kai konservatorijoje atsirado saksofono specialybė, dėstyti atėjo V. Čekasinas, prie P. Vyšniausko, V. Mockūno prisijungė G. Laurinavičius, V. Labutis - taip gimė džiazo studija ir didysis džiazo judėjimas. Mokiausi panašiu metu su saksofonininkais Petru Vyšniausku, Vytu Mockūnu (žymaus saksofonininko Liudo Mockūno tėvu). Grojau kartu su jais, tačiau, kai atėjo laikas rinktis, likau prie akademinės muzikos. Esu žmogus, mėgstantis stabilumą. Jei būčiau buvęs nors truputį didesnis avantiūristas, gal būčiau tapęs džiazmenu ir šiandien manęs čia nebūtų. Paprasčiausiai nebūčiau vykęs į Klaipėdą - dėl tokio sprendimo daug kas mane tada išdėjo į šuns dienas.
Tuomet kodėl Vilnių išmainėte į Klaipėdą?
Istorija banali, buitinė. Vedžiau. Žmonai Klaipėdoje skyrė butą, kurio į Vilnių išsikeisti per keletą metų nepavyko. Klaipėda man jokių sentimentų nekėlė - aš net jūros nemėgstu. Kai čia atvykau, Kazys Kšanas pakvietė į Klaipėdos liaudies operą, kuri jau buvo beperauganti į Muzikinį teatrą. Šalia darbo teatre E. Balsio menų gimnazijoje ėmiausi burti pučiamųjų skyrių. Laikui bėgant aranžuočių užsakymų ėmė vis daugėti, todėl pedagoginį darbą teko palikti. Grojau ir Palangos pučiamųjų orkestre, tačiau, keičiantis santvarkai, orkestras buvo išvaikytas. Kai po 7-8 metų jis vėl susibūrė, nieko bendro nebeturėjome.
Sulaukėte ir daugiau pasiūlymų rašyti muziką kitiems kolektyvams?
Aš pats nė vienam kolektyvui nesu nieko siūlęs. Sovietmečiu tiek kamerinio, tiek simfoninio orkestro repertuaras buvo tarsi "šventa karvė": akademinis muzikavimas ir nieko daugiau. Visa kita - tabu. Pasikeitus laikmečiui, akademinio tipo orkestrams teko užsiiminėti ir komercine veikla, kitaip tariant - užsidirbti, betkokiais būdais pritraukti publikos. Lengvesniam žanrui reikia ir specialaus repertuaro. Taip ši orbita mane ir įsuko. Pirmieji užsakovai buvo Kauno simfoninis orkestras. Vėliau iš bendradarbiavimo su G. Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru gimė rimčiausi mano darbai. Teko dirbti ir su televizijos projektais "Triumfo arka", "Auksiniu balsu", dariau aranžuotes pop dainininkų turams didžiosiose arenose. Kaskart baigęs projektą dėl daugelio priežasčių vis pasižadu sau, kad velnias į tą galerą daugiau neneš…
Kodėl? Yra manančių, jog tik projektuose galima užsidirbti, išpopuliarėti.
Projektai dažnu atveju pinigų dalybos ir tiek, kuriose, kaip taisyklė, kompetencija nėra labai svarbi. Lietuvoje beveik nėra žmonių, kurie turėtų supratimą ir viziją, kaip produktas, vadinamas muzikiniu projektu, realiai turėtų skambėti. Projektuose garsiai paprastai skamba tik alikėjų pavardės. Pvz. aranžuotojai (lygiai kaip ir melodijų ar tekstų autoriai) atsiduria vienoje lentynoje su eiliniais laidų bei kabelių vyniotojais, vairuotojais bei krovikais ir paprastai oficialiai publikai nepristatinėjami.
Kai atliekama muzika, prie kurios Jūs pats esate pridėjęs ranką, nesinori kolegų pamokyti?
Nesu nei įgaliotas, nei įpareigotas tai daryti. Pagaliau etikos sumetimais nelabai galiu kištis į kitų žmonių darbą. Jie taip pat turi savivertės jausmą. Kartais hipertrofuotą. Juolab, ką gali patarti žmogui, kuris tavęs visiškai nesupranta. Yra buvę ir kuriozinių atvejų. Prieš keletą metų gavau užsakymą padaryti aranžuotes Demis Roussos koncertinei programai. Programai buvo pasamdyti geriausi Vilniaus muzikantai. Kai viskas buvo paruošta, orkestras surepetavo, nuvykau į koncertą pažiūrėti, kas iš viso to išėjo. Pasirodo, prieš pat koncertą garso operatoriui Demis Roussos vadybininkas padavė "fanierą", t.y. fonogramų, su kuriomis nuolat dirba, diskelį ir nurodė koncerto metu ją leisti. Iš jų pusės niekas net nepasidomėjo, kaip tas orkestras iš viso groja. Koncerto metu iš orkestro nebuvo girdėti nei vieno gyvo garso - scenoje sėdėjo tik brangi dekoracija, kad žvaigždė nesijaustų vieniša. Kitais atvejais, kai dirbome su Chris Normanu, Bonie Tyler, Laima Vaikule, rengėme George Michael kūrinių programą - orkestras jau grojo. Tiesa, vardinu pavardes, bet nei su vienu iš šių "žvaigždžių" asmeniškai nesu bendravęs. Tiesiog buvau eilinis varžtelis dideliuose koncertiniuose projektuose, mažiau svarbus net ir už laidų vyniotoją.
Kalbėdamas apie savo darbą, Jūs vartojate terminus klientai, užsakymai. Bet juk čia reiškiasi ir Jūsų kūryba, originalios muzikinės idėjos?
Su kūryba yra susijęs savotiškas žodžių žaismas. Kompiuterinėje terminologijoje vartojamas žodis "create". Ar tai reiškia sukurti, ar tiesiog paspausti mygtuką, kad atsidarytų naujas projektas? Šiandien visi kuria muziką. Jei tai, ką esu parašęs, rytoj nebus užmiršta, tuomet gal ir bus galima vadinti kūryba. Dabar aš tiesiog rašau muziką. Tai yra rašliava - mano amatas. Esu šioks toks perfekcionistas, todėl stengiuosi, kad tai, ką darau, būtų maksimaliai kvalifikuota ir profesionalu.
Muziką rašote daugiau kaip tris dešimtmečius. Jaučiate "rinkos" pokyčius?
Tokio aranžavimo, kaip jį supranta muzikantai, šiandien beliko gal 10 proc. Visa kita yra tik nurašinėjimas iš "You Tube" ir gal dar pritaikymas tam tikrai orkestro sudėčiai. Anksčiau užsakovai teikdavosi duoti natas, dabar gaunu nuorodą į "You Tube" ir nurodymą pakeisti tonaciją. Visos kainos auga, bet mūsų darbas pinga. Atsiranda jaunesnės kartos žmonių, bandančių tai daryti. Kaip bebūtų, iš esmės dirbu pramogų srityje, kur daugelis renginių organizatorių yra jauni. Kas gi benorės su manimi terliotis - senas žilas provincialas iš kažkokios Klaipėdos! Vietinių krūmų indėnas. (juokiasi)
Kaip gimė Jūsų naujausias ir, ko gero, ryškiausias darbas - simfoninė siuita "Sudie, Maiklai"?
Idėja šiam kūriniui atsirasti gimė Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovui Gintarui Rinkevičiui, kuris manęs paprašė parašyti kūrinį remiantis legendinio popdainininko Maiklo Džeksono repertuaro motyvais. Tiesa, buvo viena sąlyga - jame turėjo skambėti gospel choras. Man tai buvo intriguojantis iššūkis ir kartu parodytas pasitikėjimas, kurį kiek dvejodamas priėmiau. Atrinkdamas galimas ir tinkamas panaudoti kūriniui temas turėjau atsižvelgti į daugelį dalykų. Svarbus buvo ne tik M. Džeksono dainų populiarumas, tačiau ir reali galimybė jas pritaikyti simfoniniam skambėjimui - neiškraipant, kad klausytojas galėtų atpažinti žinomų motyvų nuotrupas. Kūrybine prasme ketveri mėnesiai, per kuriuos parašiau šį kūrinį, buvo laimingiausi mano gyvenime, tačiau... Tuo metu aplinką veikė daug asmeninių dalykų... Taip pat buvo prabėgę tik metai nuo mano jauniausio sūnaus, puikaus jauno fleitininko ir potencialaus kompozitoriaus Juliaus žūties. Jis grojo fleita. Jis rašė muziką. Kol kas tik sau, bet puikią muziką. Partitūrą dedikavau Jam.
Ar artimiausiu metu planuojate parašyti naują kūrinį?
Neturiu tiek laiko, kad galėčiau sėsti ir kurti kažką sudėtingo šiaip sau - paprastai darbų grafikas būna sudėliotas maždaug pusmečiui į priekį. O kur dar skubūs darbai, kai skambina "šiandien", nors partitūros reikėjo jau "vakar"… Tiesa, yra dar vienas mano iki šiol taip ir nepastatytas miuziklas "Vandenė". Žinoma, jį reikėtų gerokai perdirbti, kad tiktų simfoniniam orkestrui, nes rašyta buvo big-bendui, bet medžiaga yra. Savo jubiliejiniam koncertui norėjau parašyti naują pjesę, bet žmogus planuoja, o Dievas juokiasi - kad ir dėl objektyvių priežasčių, tačiau sumanymo įgyvendinti nepavyko.
Nepasigendate solinių koncertų, rečitalių? Buvo laikas kai juos rengdavote.
Akstinas kaip sportininkui pasitikrinti jėgas gal dar ir būtų, bet jis po truputį blėsta. Kol Klaipėdoje grojo puiki pianistė Natalija Meš, kūrybiniai sumanymai gimdavo tarsi savaime. Tam, kad jaustum darbinę satisfakciją, šalia turi būti žmogus, su kuriuo galėtum suremti pečiais. Būtinas lygiavertis partneris, bendras pojūtis, energetika. Kol tokio žmogaus nėra, vien dėl varnelės lipti į sceną nematau reikalo. O gal aš tiesiog tinginys ir einu paprasčiausiu keliu? Yra kaip yra, nenoriu niekam nieko įrodinėti.
Linkėjimų ir sveikinimų jubiliejaus proga sulauksite daug - ir oficialių, ir iš kolegų, draugų. Ko palinkėtumėte pats sau?
Pirmiausia, kad šeima būtų sveika, rami ir aprūpinta. Ir dar… vis dar norisi, kad su savo kasdieniais darbais - dūda ir rašliava - būčiau kam nors bent šiek tiek įdomus ir reikalingas. Ko daugiau paprastam žmogui bereikia.
Jovita NAVICKAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą