Dailininkė Jolanta Vitkutė, pasiūliusi parodai būtent tokį pavadinimą pasakojo, jog „Vandens kelias“, yra tarsi dedikacija Klaipėdai, kaip kultūros sostinei. „Vanduo visur prasiskverbia, jis pats randa kelią, prasisunkia per dirvą“, – sakė ji. Dailininkė mano, jog tokia idėja Klaipėdai labai tinka – ji šalia vandens, turi uostą, taigi tai tarsi savitas vandens kelias Lietuvai.
Atidarymo renginyje dalyvavusi Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė džiaugėsi, kad menininkai buriasi į grupeles, rengia bendras parodas, kurios atskleidžia įvairiapusį akvarelės gyvumą. Tardama įžanginius žodžius, ji palietė akvarelistams svarbią problemą: pirmininkė apgailestavo, jog Klaipėdoje vis dar nėra atskiros akvarelininkų sekcijos – ji nebuvo oficialiai ir teisiškai atskirta nuo tapytojų, ir egzistuoja tik kaip žodinis menininkų susitarimas. Todėl Neringa Poškutė-Jukumienė ragino susiburti, diskutuoti, kalbėtis, dalintis neramumais ir džiaugsmais, bei kartu pasiekti, jog akvarelininkų sąjunga būtų atskirta teisiškai. „Dailininkų sąjunga, kurioje menininkai yra susiskirstę į atskiras sekcijas pagal darbo technikas, įkurta tam, kad vienytų profesionalus, kad spręstų jų klausimus. Mes galime nukreipti juos į tam tikras parodas, vykstančias tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, stengiamės, kad informacija lengviau juos pasiektų“, – apie Dailininkų sąjungos veiklą pasakojo pašnekovė.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė, bei parodoje dalyvavę menininkai atidarymo renginyje prisiminė prieš trejus metus anapilin iškeliavusią akvarelininkę profesionalę Renatę Lūšį, kuri ir inicijavo akvarelininkų susibūrimus, kasmet rengė tarptautinius plenerus. Po jos mirties kasmet Klaipėdoje vykstantis tarptautinis akvarelės pleneras buvo pavadintas jos vardu, ir vyksta iki šiol.
Nors dauguma parodos dalyvių yra ne tik kolegos, bet ir geri draugai, jų darbai labai skirtingi. Skirtingai autoriai apibūdina ir pačią piešimo techniką. Dailininkė Virginija Urbonavičienė sakė, jog pagauti akvarelės lengvumą yra labai sudėtinga, todėl ši technika yra sunki: kad piešinys pavyktų, reikia nuolatinio įdirbio, išlavintos rankos, galvoje būtina turėti švarią mintį ir šviesią nuotaiką. Virginijai Urbonavičienei artimiausia tema – gamtos peizažai, o darbuose ji sakosi labiausiai vertinanti minimalizmą: „Svarbiausia, kad akvarelė būtų skaidri, neužkankinta, neužmurzinta“.
Tuo tarpu kitas parodos dalyvis, Valentinas Dilginas sako, jog akvarelė yra pati lengviausia technika, nes ji leidžia būti čia ir dabar. „Susibičiuliavimas su akvarele suteikia galią meditacijos būsenoje valdyti vandenį, tačiau negalima per ilgai prie jo užsibūti“, – sako jis. Jam paveikslas yra menininko asmenybės, nuotaikų ir būsenos atspaudas.
Jolanta Vitkutė, parodos dalyvė ir jos pavadinimo sumanytoja, linkėjo, „kad tapytojai, akvarelistai, taip pat kaip vanduo, prasiskverbtų į visas parodas ir garsintų Klaipėdą, mūsų uostą“.
Tokie menininkės linkėjimai po truputį tampa realybe: akvarelininkų susibūrimo Klaipėdoje vadovė bei šios parodos organizatorė Regina Taurinskienė džiaugėsi, jog net 6 parodoje eksponuojamų darbų autoriai yra dalyvavę ir tarptautinėje parodoje, vykusioje Fabriane Italijoje. Tai Romanas Borisovas, Valentinas Dilginas, Irina Novokrescionova, Virginija Urbonavičienė, Svetlana Gorenko, Tatjana Simanaitienė.
Paroda bus atvira lankytojams iki liepos 31d.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą